Pagrindiniai vaikų tuštinimosi sutrikimai, pasak gydytojos, yra vidurių užkietėjimas ir išmatų nelaikymas. Maždaug 10–30 proc. vaikų populiacijos bent kartą tenka susidurti su vidurių užkietėjimu.
„Išmatų nelaikymas yra gerokai retesnė problema. Ji vargina apie 2–5 proc. visų vaikų iki paauglystės, tačiau tikslių paplitimo duomenų nėra, kadangi ši problema neretai slepiama nuo aplinkinių ir medikų. Kiti su tuštinimusi siejami sutrikimai: tuštinimasis su krauju, tiesiosios žarnos iškritimas tuštinimosi metu, skausmas ir paraudimas išangės srityje bei kt.“, – pasakojo VUL Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytoja vaikų chirurgė R.Dagilytė.
Pilvo skausmai – viena vidurių užkietėjimo komplikacijų
Vidurių užkietėjimas sudaro apie ketvirtadalį visų vaikų gastroenterologų konsultacijų. Deja, anot gydytojos, dažniausiai tėvai kreipiasi į medikus, kai pastebi vaiko vidurių užkietėjimo sukeltas komplikacijas:
- pilvo skausmai,
- pablogėjęs apetitas,
- išmatų ar šlapimo nelaikymas,
- kraujas tuštinantis,
- iškrentanti tiesioji žarna tuštinimosi metu,
- pasikartojančios šlapimo takų infekcijos.
Tai, pasak vaikų chirurgės R.Dagilytės, puikiai iliustruoja ir viena Olandijoje atlikta studija, kurios duomenimis, net 50 proc. vaikų, kenčiančių nuo vidurių užkietėjimo, nesuvokia arba slepia šią problemą nuo tėvų ir gydytojų. Tėvams nepasidomėjus vaiko tuštinimosi ir šlapinimosi įpročiais, problema nepradedama spręsti laiku ir į medikus tėvai kreipiasi tik jau atsiradus komplikacijoms, kai neretai tenka bendrauti jau ir su vaikų chirurgais.
Dažniausi tuštinimosi sutrikimai ir jų priežastys
Tik apie 5 proc. vidurių užkietėjimo ir išmatų nelaikymo priežasčių, gydytojos teigimu, yra sąlygota organinių priežasčių: įgimtos žarnyno ar stuburo anomalijos, paveldimų, skydliaukės ar nervų sistemos ligos ir pakenkimai.
Vidurių užkietėjimas
Dažniausia (90–95 proc.) vaikų vidurių užkietėjimo priežastis – funkcinis vidurių užkietėjimas, t. y. kai nėra nustatoma organinė liga, sukelianti vidurių užkietėjimą.
„Funkcinis vaikų vidurių užkietėjimas dažniausiai yra sąlygotas skausmingo tuštinimosi, dėl ko vaikas pradeda vengti tuštinimosi. Neretai tėvai pažymi, kad norėdamas tuštintis vaikas slepiasi, sutraukia sėdmenų raumenis, siūbuoja pirmyn ir atgal. Tačiau taip vaikas nebando pasituštinti, o kaip tik pajutęs norą tuštintis siekia sulaikyti šį procesą, – pasakojo R.Dagilytė. – Toks išmatų sulaikymas sukelia išmatų susikaupimą storojoje žarnoje, kurioje iš išmatų rezorbuojamas vanduo, tad, kaupiantis išmatoms, jos vis labiau kietėja ir sekančio pasituštinimo metu vaikas vėl gali jausti skausmą.“
Taip palaipsniui, anot specialistės, formuojasi uždaras ratas, kurio centre – vaiko baimė tuštintis. Ilgainiui tiesiojoje žarnoje kaupiantis išmatomis, ji pertempiama, mažėja jos receptorių jutimas, todėl vaikas gali nustoti jausti norą tuštintis net ir tada, kai tiesiojoje žarnoje yra susikaupęs kritinis kiekis išmatų. Tuomet aplink kietas išmatų sankaupas apibėga skystos išmatos ir pradeda vystytis pseudo-obstrukcinis išmatų nelaikymas.
Pasak vaikų chirurgės, neretai tėvai kreipiasi dėl vaiko viduriavimo, kelnaičių tepliojimo, nustemba, kad iš tiesų vaiko tiesioji žarna yra pertempta išmatų ir jis kenčia nuo vidurių užkietėjimo.
„Atsiranda socializacijos problemų, patyčios dėl nuolat sklindančio nemalonaus kvapo iš kelnaičių. Toks uždaras ratas neretai pradeda formuotis, atsiradus vaiko rutinos ar mitybos pokyčiams, pradėjus mokytis tuštintis ne į sauskelnes, ligų metu ar po stresinių įvykių, tokių kaip darželio lankymas, gyvenamosios vietos pasikeitimas, tėvų santykių problemos“, – paaiškino gydytoja R.Dagilytė.
Išmatų nelaikymas
Išskiriamos dvi išmatų nelaikymo priežasčių grupės tarp vaikų: tikrasis ir pseudo-obstrukcinis išmatų nelaikymas. Pastaroji išmatų nelaikymo forma, anot medikės, yra vidurių užkietėjimo pasekmė ir yra žymiai dažnesnė. Tik apie 5 proc. visų išmatų nelaikymo atvejų tarp vaikų yra laikomi tikruoju išmatų nelaikymu, t. y., kai dėl įvairių priežasčių yra sutrikusi išangės sfinkterio funkcija (pvz. išangės atrezija, po Hiršprungo ligos operacijos, stuburo traumos, įgimtos stuburo anomalijos).
Tuštinimasis su krauju
Dažniausios tuštinimosi su krauju priežastys: išangės įplėša, hemorojiniai mazgai arba tiesiosios žarnos polipai.
Išangės įplėša yra išangės gleivinės ir odos išilginė žaizda. Dažniausiai ji yra tuštinimosi kietomis išmatomis pasekmė, kai tuštinimosi metu yra traumuojama išangės gleivinė ir oda. Išangės įplėša pasireiškia pjaunančio pobūdžio skausmu tuštinantis ar tuoj pasituštinus, niežuliu išangės srityje, šviežiu krauju tuštinimosi pabaigoje ar ant tualetinio popieriaus.
Dažniausios tuštinimosi su krauju priežastys: išangės įplėša, hemorojiniai mazgai arba tiesiosios žarnos polipai.
Neretai atsiradus įplėšai vaiko baimė tuštintis ir vidurių užkietėjimas paūmėja. Tačiau išangės įplėša taip pat gali būti sukelta ir retesnių priežasčių, tokių kaip profuzinis viduriavimas, uždegiminės žarnyno ligos ar seksualinė prievarta, todėl, pastebėjus išangės įplėšai būdingus požymius, nereikėtų ilgai delsti kreiptis į medikus.
Hemorojiniai mazgai vaikams dažniausiai pasireiškia dėl ilgo stangrinimosi tuštinimosi metu, kai padidėjus intraabdominaliam slėgiui išsiplečia venos, esančios apie išangę. Itin retai vaikams jie gali būti sąlygoti portinės hipertenzijos. Tuštinantis kietomis išmatomis, mazgai gali būti traumuojami ir tuštinimosi pabaigoje ar ant tualetinio popieriaus galima stebėti gana gausiai šviežio kraujo, o valantis tualetiniu popieriumi vaikas gali jausti guzelį išangės srityje.
Priešingai nei suaugusiems, kontroliuojant vidurių užkietėjimą ir pakeitus tuštinimosi įpročius, didžioji dauguma vaikų amžiaus hemorojinių mazgų išnyksta.
Tiesiosios žarnos polipai sukelia 5–10 proc. visų tuštinimosi su krauju vaikų amžiuje atvejų. Jie yra žarnos gleivinės išaugos, pasireiškiančios neskausmingu tuštinimusi šviežiu krauju, kuris gali būti susimaišęs su išmatomis. Neretai tuštinimosi metu polipas gali išlįsti per išangę, tačiau juos aptikti apžiūros metu ne visuomet pavyksta, todėl, įtarus polipą, atliekama rektoskopija ar kolonoskopija. Dauguma vaikų amžiaus tiesiosios žarnos polipų yra gerybiniai, tačiau juos reikėtų pašalinti ir išsiųsti histologiniam ištyrimui.
Tiesiosios žarnos prolapsas (arba tiesiosios žarnos gleivinės iškritimas)
Tai dar viena vaikų vidurių užkietėjimo, intensyvaus stangrinimosi tuštinimosi metu ar ilgo sėdėjimo ant puoduko pasekmė. Rečiau jis gali būti sąlygotas cistinės fibrozės, labai intensyvaus viduriavimo ar dubens raumenų silpnumo. Tiesiosios žarnos iškritimas dažniausiai pasireiškia 1–4 metų amžiaus vaikams. Jam būdingas nepilno pasituštinimo pojūtis, matoma žarnos gleivinė išangės srityje, gali būti gleivingų išskyrų.
Nors ši problema labai išgąsdina tėvus, išsprendus vidurių užkietėjimo problemas, koregavus tuštinimosi įpročius, chirurginio gydymo prireikia labai retai.
Tuštinimosi problemos dažnos 6 mėn.–4 metų vaikams
Pasak vaikų chirurgės R.Dagilytės, tuštinimosi problemos gali prasidėti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausios jos 6 mėn.–4 metų vaikams: „Manoma, kad apie 25 proc. visų ilgalaikių vidurių užkietėjimų prasideda maždaug nuo pusės metų amžiaus, kai pradėjus primaitinimą keičiasi žarnyno mikroflora ir žarnyno veikla, todėl gali pradėti kietėti viduriai, atsirasti tuštinimosi sutrikimų.
O 2–4 metų vaikų amžiaus grupėje dažniausiai pradedama mokyti tuštintis ne į sauskelnes, vaikai pradeda lankyti darželius, kur, anot gydytojos, gal ne visuomet užtikrinama maloni, saugi aplinka pasituštinti, todėl vaikai pradeda vengti tai daryti, o tai skatina vidurių užkietėjimą ir kitas iš to sekančias problemas. Tai gali būti tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė problema. Dažnai situacijai tai gerėjant, tai pablogėjant, neskubama kreiptis į medikus, o nepastebėtos ar neišspręstos problemos, prasidėjusios darželyje, gali lydėti vaiką ir į mokyklą.“
Požymiai, į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį
Nėra griežtų normų, kaip dažnai turėtų pasituštinti sveikas vaikas. Vidutinis laikas, per kurį maistas nukeliauja visu žarnynu 1–3 mėn. amžiaus vaikui yra 8,5 val., 4–24 mėn. vaikui jis ilgėja iki 16 val., o nuo 3 metų yra apie 24 val.
Tačiau tai, pasak gydytojos, priklauso nuo daugelio veiksnių, pvz., kokiu maistu maitinamas vaikas.
„Vienas kūdikis tuštinasi 2 ar 3 kartus per dieną, kitas gali tuštintis kartą per savaitę. Todėl tuštinimosi sutrikimus vertiname ne tik pagal tai, kaip retai ar dažnai vaikas tuštinasi. Tarkim, kūdikiui, kuris tuštinasi kartą per savaitę, bet valgo noriai, tuštinasi lengvai ir nėra svorio sutrikimų, vidurių užkietėjimo gali ir nebūti, tad gydymo galime neskirti, o pacientui, kuris tuštinasi gal net ir 5 kartus per dieną, bet su skausmu, labai nedideliu kiekiu ar patepliojimais – gydymą skirsime“, – paaiškino vaikų chirurgė R.Dagilytė.
Tuštinimosi sutrikimus reikėtų atpažinti jei:
- vaikas tuštinasi rečiau nei 2 kartus per savaitę;
- tampa neramus prieš tuštinimąsi, stangrinantis verkia, traukia kojytes prie pilvo;
- pasituštinus stebimos labai gausios išmatos arba priešingai – pasituštinama labai nedideliu kiekiu;
- vengia / bijo puoduko;
- skundžiasi išangės srities skausmu;
- vargina dažni pilvo skausmai;
- sumažėja apetitas;
- teplioja kelnaites;
- vaikas slepiasi tuštinantis arba suglaudžia kojas, siūbuoja pirmyn ir atgal, bandydamas sulaikyti tuštinimąsi;
- dažnai kartojasi šlapimo takų infekcijos;
- anksčiau jau nebesišlapinančiam į kelnaites vaikui prasideda šlapimo nelaikymas.
Norint išvengti tuštinimosi sutrikimų vaikų chirurgė pirmiausia pataria tėvams ugdyti gerus vaiko tuštinimosi įgūdžius.
Diagnostika ir gydymo būdai
Funkcinis vaikų vidurių užkietėjimas, pasak gydytojos, diagnozuojamas remiantis paciento skundais. Kartais, siekiant papildomų duomenų, gali būti atliekama pilvo echoskopija, tačiau diagnozės pagrindas išlieka vaiko patiriami skundai.
Įtariant organinės kilmės vidurių užkietėjimą atliekami specifiniai tyrimai: skydliaukės hormonų koncentracijos nustatymas, ištyrimas dėl celiakijos, irigogramos, rektoskopija ar net diagnostinės operacijos.
Patarimai, kaip išvengti vaikų tuštinimosi problemų
Norint išvengti tuštinimosi sutrikimų vaikų chirurgė R.Dagilytė pirmiausia pataria tėvams ugdyti gerus vaiko tuštinimosi įgūdžius. Neretai problemos prasideda, kai vaikui nėra užtikrinama vieta ir laikas, kada gali neskubėdamas pasituštinti. Tuomet vaikui, atėjus norui pasituštinti, tam atlikti gali būti netinkamos aplinkybės, taip prasideda tuštinimosi sulaikymas. Kai tuštinimuisi bus sąlygos, viduriai jau gali būti užkietėję ir tuštinimasis skausmingas.
Todėl reikėtų laikytis keleto principų:
- Visų pirma, reikėtų užtikrinti saugią, ramią aplinką, kurioje vaikas galės pasituštinti. Jei vaikas bijo tuštintis svetimoje aplinkoje, tarkim, darželyje, turi būti užtikrinta, kad jis tai galės atlikti namuose, prieš išeidamas į svetimą aplinką. Geriau atsikelti 30 min. anksčiau, nei kovoti su tuštinimosi sutrikimais ateityje;
- Pratinkite vaikus eiti pasituštini bent vieną kartą per dieną, maždaug tuo pačiu paros metu. Geriausia tą bandyti daryti 20–30 min. po valgio ir tam skirti 10 min. laiko;
- Jei vaikas nori pasituštinti, būtinai užtikrinkite, kad jis tai ir galėtų atlikti. Neliepkite sulaikyti ir laukti namų;
- Jei vaikas pasiskundė skausmingu tuštinimusi – neverskite toliau stangrintis. Geriau tą dieną duokite daugiau skysčių ir skaidulų ir mėginkite dar kartą, jei vaikas nebijo – galima skirti klizmutę;
- Jokiu būdu nebauskite už įvykusias nelaimes, negėdinkite, bet apdovanokite ar pasveikinkite už pasisekimus (pvz.: kai vaikas pats pasiprašo ant puoduko ir sėkmingai pasituština).
Kiti svarbūs principai, galintys padėti užkirsti kelią tuštinimosi sutrikimams: skaidulomis praturtinta mityba, pakankamas skysčių gėrimas ir fizinio krūvio didinimas.
