Su kolega nuvykę į Butkiškėje, Kelmės rajone, gyvenančios žolininkės Kristinos namus ir išgirdę jos pasakojimus, paragavę iš pušų sirupo išrinktų ir sudžiovintų kankorėžių, ajerų šakniastiebių cukatų, nuostabaus gaivinančio skonio beržų sulos, kuriai ypatingo prieskonio suteikia juodojo serbento šakelė ir citrinų sultys, juokėmės, kad, kur pasisuksi – viskas valgoma. „Taip ir yra“, – šypsodamasi sakė Kristina.
Jau aštuonerius metus moteris domisi augalais – renka, naudoja ir vartoja laukinius augalus, gamina natūralią kosmetiką, kuriai irgi panaudoja žoleles, ir savo žiniomis įvairiuose seminaruose, užsiėmimuose dalijasi su kitais.
„Visi laukiniai augalai turi labai daug veikliųjų medžiagų: vitaminų, mikroelementų ir visokiausių kitokių dalykų. Laukiniais augalais galite papildyti savo mitybą: vartojame atvežtinius produktus, patys visko užsiauginti pakankamai galimybių irgi neturime, todėl laukiniai augalai mums padeda sveikai maitintis. Tik reikia žinoti, ką, kur, kada rinkti ir kur panaudoti, kad būtų skanu“, – sakė žolininkė ir supažindino su keletu valgomų laukinių augalų, papasakojo, ką ir kaip iš jų galima pasigaminti.
Kankorėžiai. Svečiuodamiesi Kristinos dirbtuvėse turėjome progą paragauti iš pušų kankorėžių sirupo ištrauktų ir sudžiovintų kankorėžių – atrodė, tarsi kramtytum guminuką. Tiesa, kiekvieno mūsų receptoriai reaguoja skirtingai: pati Kristina sakė negalinti jų sukramtyti iki galo – per stiprus skonis, mudviem su kolega pasirodė, kad tai neįprasto, bet labai gero skonio desertas.
„Įdomu, ar ne, kad pušų kankorėžiai gali būti valgomi?“ – klausė Kristina. Vasaros pradžioje ji prisiskina žalių pušų kankorėžių, gamina sirupą, juo užpila kankorėžius, vėliau juos išgriebia ir sudžiovina.
Pušų kankorėžių sirupą labai tinka maišyti tiek su šaltu, tiek su šiltu vandeniu – priklauso nuo to, kokio gėrimo jums norisi, galima užsipilti ant ledų, o kankorėžiai valgomi vieni patys. Žinoma, jie – ne saldainiai, daug nesuvalgysi, bet pamėginti labai verta.
Kaip pasigaminti pušų kankorėžių „uogienę“? „Žalius pušų kankorėžiukus reikia gerai nuplauti, nupjauti likusius kotelius. Liečiant rankomis jaučiasi, kad jie turi dervų, todėl reikėtų juos vartoti po nedaug, dervos dirgina skrandžio gleivinę ir inkstus.
Kitas žingsnis – išvirti cukraus sirupą: lygiomis dalimis imti cukrų ir vandenį (1 litras cukraus ir 1 litras vandens), virti nuo užvirimo apie 20 minučių, kol sutirštėja, nes užpylus cukraus sirupą ant kankorėžiukų, cukrus iš jų “ištraukia„ drėgmę ir sirupas suskystėja. Karštą sirupą reikia užpilti ant kankorėžių, uždengti ir palikti kelioms valandoms ar per naktį, kad pritrauktų. Paskui virti ant labai mažos ugnies apie 2 valandas, kad cukraus sirupas gerai persisunktų į kankorėžiukų vidų ir taptų rausvos spalvos.
Baigusi virti įpilu 70 ml citrinų sulčių koncentrato ir masę išpilstau į švarius stiklainius. Dalį kankorėžiukų galima išdžiovinti džiovyklėje, išvirti jie yra labai minkšti, skonis šiek tiek kartokas. Taip pat pušų kankorėžiukus galima susmulkinti ir užpilti skystu medumi.“
Ajerų šakniastiebiai. Dar viena įdomybė, kuria pavaišino Kristina, – ajerų šakniastiebių cukatos. Jų iki galo nesukramtysi – skonis gana aštrus.
„Ajerus į Lietuvą atvežė totoriai. Senovės vaistinėse, pavyzdžiui, Viekšniuose, kur iki šiol buvusios vaistinės pastate veikia senosios vaistinės muziejus, ajerų šakniastiebių saldainiukai būdavo pardavinėjami kaip vaistas nuo gerklės skausmo, virškinimui gerinti, bet pirkdavo ir vyrai, įsitikinę, kad ajerų šakniastiebiai suteikia labai daug vyriškų galių.
Pasak ajurvedos šalininkų, ajeras gydo senatvę. Tai reiškia, kad yra tinkamas vartoti, kai suprastėjusi kraujotaka, šąla galūnės, suprastėjęs virškinimas. Be to, jie labai tinkami ir burnos ertmei dezinfekuoti.
Ajerų šakniastiebius reikia surinkti, nuplauti, nuskusti, supjaustyti 0,5–1 cm gabaliukais, užpilti vandeniu, kad apsemtų ir virti ant mažos ugnies 20 minučių nuo užvirimo, nes nuverdant pasišalina dalis organizmui kenksmingų medžiagų. Tada nukošti ir apvirti cukraus sirupe. Sirupui gaminti – viena dalis vandens ir viena dalis cukraus. Jame reikia virti apie 20 minučių nuo užvirimo, kad cukrus susigertų. Paskui juos dedu į džiovyklėlę ir džiovinu“, – kaip pasigaminti ajerų šakniastiebių cukatų, pasakojo žolininkė.
Pasak pašnekovės, ajerai auga virš vandens ir vandeny. Visos šaknelės renkamos tada, kai yra maža antžeminė dalis – taigi arba anksti pavasarį, arba rudenį.
„Ajeras yra labai puikus augalas. Jo ir šaknys, ir lapai aromatingi. Lapus aš nukerpu, sukarpau ir naudoju kvapiosioms pagalvėlėms gaminti, nes kvepia upe. Arba galima prisikarpyti lapų ir naudoti juos dovanoms pakuoti kaip užpildą dėžutėse vietoj popieriaus juostelių. Paskui tas juosteles galima sudėti į kokį audinį, pasidaryti kvapnų maišelį. O dar vėliau – užplikyti ir persiskalauti plaukus“, – kaip dar galima panaudoti ajerus, pasakojo Kristina.
Bevainikės ramunės pumpurėliai. Išėjus į lauką, Kristina pakvietė apsidairyti ir pirštu mostelėjo į pievoje augančias bevainikes ramunes. „Jų pumpurėliai labai tinka karoliams nuo uodų – galite prisiskinti ir juos susiverti. Taip pat pumpurėlius galima panaudoti verdant kriaušių uogienę – labai skanu“, – sakė žolininkė.
Plačialapis gyslotis. „Kuo jaunesni plačialapio gysločio lapeliai – tuo jie skanesni, minkštesni. Juos reikia skinti, kol dar nežydi, – sakė K.Šilinskienė. – Iš gysločio lapų darau traškučius.
Prisiskinu, nusiplaunu, sudedu į dubenį, šliūkšteliu porą šaukštų aliejaus, įberiu česnakinių pipiriukų prieskonių. Išmaigau ir išdžiovinu orkaitėje arba džiovyklėje. Orkaitėje reikia džiovinti apie 20 minučių nustačius 120 laipsnių temperatūrą, paliekant orkaitė pravirą. Ir tada galima valgyti. Jei lieka nesuvalgytų, susmulkinu rankomis, suberiu į stiklainiuką, paskui galima užsibarstyti ant sumuštinių. Labai skanu!“
Alyvų žiedai. Iš jų Kristina gamina alyvų cukrų: „Prisirenku violetinių alyvų žiedų, nuplaunu, leidžiu nudžiūti, tada dedu šaukštą cukraus ir žiupsnį žiedų į kavamalę ir sumalu. Paskui tą violetinį cukrų išdžiovinu ir galima vartoti.“
Mėtų lapai. Tokiu pat principu, pašnekovės teigimu, galima pasidaryti ir mėtų cukrų: „Galima imti cukrų, žalių mėtų lapelius ir sumalti kavamale, paskui išdžiovinti. Arba mėtų lapus galima tiesiog užsišaldyti. Džiovinant juos išgaruoja didelė dalis eterinių aliejų, o užšaldžius bus galima daug kur panaudoti.“
Beržų žirginėliai. Dar vienas augalas ant Kristinos stalelio – sudžiovinti beržų žirginėliai. Juos moteris renka pavasarį, kai žydi, kartu su žiedadulkėmis arba be jų, džiovina, paskui sumala kavamale ir naudoja kepiniams.
Raudonieji dobilai. Kristinos teigimu, raudonuosius dobilus greit galima paversti patiekalu: „Nusiskinate raudonųjų dobilų, parsinešate, nusiplaunate, įmerkiate į kokią blynų tešlą ir apkepate aliejuje.
Iš tiesų daugelio augalų (šeivamedžio, alyvų, kt.) žiedus galima taip vartoti. Termiškai apdoroti jie yra geriau virškinami. Nes augalai yra labai koncentruoti, galingi, tad žmogui, kuris nepripratęs valgyti laukinių augalų, gali sutrikti virškinimas, jei daug prisivalgys. O į klausimą, kiek tokių augalų galima valgyti, vieno atsakymo nėra, tačiau visur turi būti saikas. Juk ir bananų trijų kilogramų iškart nesuvalgome, ir duonos kelių kepalų. Augalus reikėtų valgyti taip pat po truputį, kiek intuityviai tuo metu norisi.“
Dirvinė čiužutė. Česnakais kvepiantis laukinis prieskoninis augalas, kuris, žolininkės teigimu, neauga nei miškuose, nei laukuose, tik dirvoje. Jų galima prisiskinti, nuplauti ir susidžiovinti. Tada susismulkinti ir naudoti kaip prieskonį patiekalams.
„Jei esate labai smulkmeniški, storesnius stiebus galite pašalinti, nes jie sunkiau susikramto. Kol jaunas, šį augalą galima vartoti ir šviežią, žalią – dėti į salotas. Arba galima prisiskinti, susidžiovinti ir sumalti su visais stiebais“, – sakė žolininkė ir pridūrė, kad vėliau stiebai sumedėja, tačiau valgomos yra ir šių augalų sėklos, tad galima jas surinkti ir naudoti.
Trikertė žvaginė. „Ji dar vadinama piemenų sūriu, nes subrandina tokios formos sėklavaisius kaip trikampis varškės sūris. Šis augalas yra valgomas – naudojamas kaip prieskonis. Trikertę žvaginę galima naudoti vietoj pipirų, sumaišyti su kmynais, mėtomis“, – sakė Kristina.
Pasak žolininkės, parsinešus iš lauko augalą reikia nuplauti, susidžiovinti ir susismulkinti: „Jeigu malsite į miltelius – galite tai daryti su visais stiebais. Arba, jei norite, galite nedžiovinti, o tiesiog užsišaldyti – turėsite žiemą.“
Iš pažiūros abu šie augalai labai panašūs, jų net lapeliai širdelių formos. Bet būtent jie ir padeda atskirti, kuris yra kuris: dirvinės čiužutės lapeliai – apvalios širdelės, o trikertės žvaginės – trikampės širdelės.
Žliūgė. „Žliūgės žiedeliai yra kaip žvaigždutės, taigi tų, kurie valgo žliūges, akelės ir spindi kaip žvaigždutės“, – šypsodamasi sakė Kristina. Šį augalą, pasak žolininkės, taip pat tereikia nusiskinti, nuplauti, supjaustyti ir galima naudoti maistui: „Man labai pasiteisino dėti žliūges į aštrią žirnių tešlą – suformuoji tokius vieno kąsnio kepsniukus ir kepi.“
K.Šilinskienės teigimu, Lietuvoje yra daugiau kaip 100 rūšių valgomų laukinių augalų, tad visų ir neišvardysi: „Valgomas yra ir kietis, dar Eugenija Šimkūnaitė buvo užrašiusi viščiuko, kimšto kiečiais, receptą. Sudžiovintos jaunos balandos gali būti vartojamos kaip druskos pakaitalas. Kiaulpienių lapus taip pat galima valgyti, tik kiaulpienė karti, galima gaminti žiedų sirupą.
Iš tiesų nuo senų senovės tiek lietuviai, tiek latviai, suomiai valgė visas augalų šakneles, žieveles, ne tik vilkas pasakoje jas graužė, – šypsodamasi pasakojo žolininkė. – Medžio žievėje, tiksliau sluoksnyje tarp žievės ir išorinės medienos, kuris vadinamas brazdu, yra labai daug mineralinių medžiagų, kurios atstato žmogaus kaulus, sąnarius, raiščius.
Suomiai iš pušų brazdo kepdavo duoną, taip pušys išgelbėjo Suomiją nuo bado. Po to, kai atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą, išėjo į miškus, nebuvo, ką valgyti, maistui – duonai kepti – vietoj miltų naudojo pušų brazdą. Ir dabar tokią duoną jie vis dar kepa.
Žinome, kad reikia valgyti dilgėles, garšvas, žliūges, kurios atstato kraują, kitos augalų dalys padeda kitoms organizmo dalims, pavyzdžiui, augalų šaknys – kiaulpienių, varnalėšų – labai padeda organams (kepenims, kasai). Jei turite savo dilgėlių, garšvų ar žliūgių, jas nuolat pjaunant jos vėl atauga ir jų būna visą sezoną. Tad galima vartoti visą vasarą.“
Baigdama pokalbį žolininkė priminė, kad nederėtų neužmiršti ir miško uogų – mėlynių, bruknių, ir keliauti į miškus jų prisirinkti: „Šios uogos yra jėga, nes miške yra labai gera energetika. E.Šimkūnaitė yra minėjusi, kad augalas pats stipriausias ten, kur jis pats išaugo. Šias uogas galima valgyti šviežias, galima užsišaldyti ir stiprintis visą žiemą.“
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
