Iškilo dar daugiau klausimų. Pavyzdžiui, nuo kada vandenilio peroksidas yra geriamas? Kodėl kai kurie žmonės mano, jog jis apsaugo nuo visų ligų? Kokios tos ligos, kurias stebuklingasis tirpalas gali įveikti? Ir galiausiai – ką gi tuo klausimu pasisako sveikatos specialistai ar pasaulinės sveikatos institucijos? Štai ką pavyko išsiaiškinti.
Apie vandenilio peroksidą chemiškai
Vandenilio peroksidas (H2O2) – bespalvis, bekvapis skystis. Vandenilio peroksido molekulė susideda iš dviejų vandenilio ir dviejų deguonies atomų. Veikiant tokiems išorės faktoriams, kaip šviesa, temperatūra, kitos cheminės medžiagos, vandenilio peroksidas greitai chemiškai skyla į vandenį ir deguonį. Kas gali būti nekalčiau, sakysite? Tačiau deguonies atomas, pasirodo, atpalaiduojamas kaip labai reaktyvus laisvasis deguonies radikalas.
Būtent laisvasis deguonies radikalas lemia įvairiose srityse panaudojamas vandenilio peroksido savybes. Štai 3 proc. vandenilio peroksido tirpalas išoriškai naudojamas medicinoje ir kosmetologijoje. 6–10 proc. tirpalas naudojamas plaukams šviesinti. Didesnės koncentracijos tirpalai dažniausiai naudojami maisto, baldų ir kitose pramonės šakose.
Apie vandenilio peroksido, kaip panacėjos nuo visų ligų, istoriją
Pasižvalgius po įvairius šaltinius, sunku pasakyti, kada tiksliai viskas prasidėjo ir kodėl. Vienas iš galimų variantų nukelia mus į 1920 metus. Anglų medicinos žurnalas „Lancet“ tuomet aprašė, kaip intraveninės vandenilio peroksido infuzijos buvo sėkmingai pritaikytos gydyti pneumoniją Pirmojo pasaulinio karo metu. Vėliau, 1940 metais, apie alternatyvų vandenilio peroksido panaudojimą pradėjo kalbėti gerbiamas katalikų kunigas Richardas Willhelmas iš Cincinačio (JAV). Anot jo, vandenilio peroksidas gali išgydyti viską: nuo bakterinių iki odos, psichinių ligų ir taip toliau. Dvasininkas įsteigė pirmąją apie vandenilio peroksido naudą skelbiančią ne pelno organizaciją ECHO („Educational Concern for Hydrogen Peroxide“).
Apie vandenilio peroksido naudą gydant vėžį pradėta kalbėti taip pat panašiu metu – apie 1930 metus. Vokiečių fiziologas medicinos mokslų daktaras Otto Warburgas tapo Nobelio premijos laureatu dėl savo darbų, susijusių su vėžio pažeistų ląstelių metabolizmu ir kvėpavimu. Savo darbuose O. Warburgas daugiausia kalbėjo apie tai, kad vėžio priežastis yra deguonies stoka ląstelėse. O. Warburgo darbai pakurstė susidomėjimą ozono ir vandenilio peroksido terapijomis. Nemažai žmonių ir net sveikatos apsaugos specialistų pradėjo svarstyti, jog vandenilio peroksidas tikrai gali padėti įveikti vėžį. Ypač jei gydymas tradiciniais medikamentais nebuvo efektyvus.
Vėžio „antitoksino“ atradimu domėjosi ir ląstelių „maitinimu“ deguonimi savo gydomąją veiklą grindė ir gydytojas iš Detroito Williamas F. Koschas. Tiesa, jis naudojo kitą junginį, kuris organizme chemiškai skyla ir, anot W. F. Koscho, aprūpina sergančias ląsteles deguonimi. Savo naudojamą medžiagą daktaras vadino glioksilidu. O labai praskiestu glioksilido tirpalu gydė savo pacientus. Kaip? Suleisdamas šio tirpalo pacientams į veną. Nuo vėžio ir visų kitų ligų. Gydymo metodus ir moksliškai nepagrįstas idėjas vėliau pasmerkė JAV „Food And Drug Administration“ (FDA).
Nors praėjo kone šimtas metų, įvairūs alternatyviosios medicinos šalininkai, mokslininkai visame pasaulyje (tiek JAV, tiek Europoje, tiek Rusijoje) vis dar kalba ir bando įrodyti (o dar labiau įtikinti), jog geriamas arba net leidžiamas į veną vandenilio peroksidas – pigi panacėja nuo visų ligų.
Apie vandenilio peroksidą, kaip vaistą nuo visų ligų
Vandenilio peroksido, kaip vaisto nuo visų ligų, teorijos šalininkai teigia, jog geriamas ar net į veną leidžiamas šis chemikalas aprūpina audinius ir organus deguonimi. Deguonies koncentracija, vartojant vandenilio peroksidą į vidų, anot šalininkų, padidėja žaibiškai.
Tuomet stimuliuojamos įvairios fermentų sistemos, pagreitinamas metabolizmas, praplečiamos smulkiosios arterijos, pagreitėja kraujo tėkmė, pakyla kūno temperatūra. Tokiu būdu neva stimuliuojama ir imuninė sistema, skydliaukės ir lytinių hormonų gamyba, spartėja gliukozės skaidymas, naikinamos organizme gyvenančios bakterijos, grybeliai, virusai.
Vartojamas intraveniškai, vandenilio peroksidas gali sukelti rimtų pažeidimų: tikėtinas uždegimo atsiradimas injekcijos vietoje, dujų embolija kraujagyslėse, gyvybei pavojingos alerginės reakcijos.
Vartojančiųjų peroksidą į vidų ir tikinčiųjų vandenilio peroksido galia nuomone, peroksidas išgydo netgi tokias ligas, kaip astma, visų tipų vėžys, imuninės sistemos ligos, diarėja, dirgliosios žarnos sindromas, lėtinis nuovargis, dantų ligos. Taip pat reguliariai vartojant išgydomas ir diabetas, alergijos, širdies ir kraujagyslių ligos, atminties, demenciniai sutrikimai, virškinimo problemos, prostatitas ir, tiesą sakant, visos kitos ligos, kurios tik egzistuoja ir kurias galima surasti medicinos žinyne.
Vandenilio peroksidą, kaip vaistą nuo visų ligų, vartojantieji rekomenduoja darytis peroksido voneles, apiplovimus, skalavimus. Bet svarbiausia – geriamuosius tirpalus. Pažymima, kad būtina jį gerti tuščiu skrandžiu. Vartojama nuo kelių iki keliasdešimt lašų (matyt, priklausomai nuo sutrikimo) į stiklinę vandens bent tris kartus per dieną. Liūdniausia, kad atsiranda ir tokių žmonių, kurie sugeba vandenilio peroksidą naudoti intraveninėms infekcijoms ar infuzijoms.
Įvairios organizacijos, agentūros, institucijos visame pasaulyje vandenilio peroksidą pataria vartoti griežtai pagal paskirtį. Jokiu būdu ne geriant ar, tuo labiau, leidžiantis į veną. Apie tai kalba „American Cancer Society“, „Food And Drug Administration“, JAV Visuomenės sveikatos tarnyba, Visuomenės sveikatos agentūra (UK) ir kt.
Kodėl nereikėtų vartoti vandenilio peroksido ne pagal paskirtį
Vlmedicina.lt pakalbino gydytoją toksikologą Robertą Badarą. Anot jo, pirmiausia vandenilio peroksido geriamieji tirpalai (ypač didesnės koncentracijos) gali sukelti pykinimą, vėmimą, virškinamojo trakto dirginimą, erozijų ir opų atsiradimą.
Esant didesnei vandenilio peroksido koncentracijai ir medžiagai patekus į kvėpavimo takus, galima net plaučių aspiracija.
Vartojamas intraveniškai, vandenilio peroksidas gali sukelti rimtų pažeidimų: tikėtinas uždegimo atsiradimas injekcijos vietoje, dujų embolija kraujagyslėse, gyvybei pavojingos alerginės reakcijos. Anot R. Badaro, kraujagyslių užsikimšimas deguonies „burbulu“ – ne ką geresnis nei užsikimšimas cholesterolio plokštele, ko visi taip paniškai bijo.
Ir blogiausia, kas gali nutikti pavartojus didelės koncentracijos vandenilio peroksido ne pagal paskirtį, – traukuliai, koma, cianozė, kardiorespiratorinis sutrikimas, insultas, infarktas.
Kalbant apie pavojų sveikatai, dažniausiai minima didesnė nei 10 proc. vandenilio peroksido tirpalo koncentracija. Tačiau labai nerekomenduojama eksperimentuoti ir su mažesnėmis koncentracijomis, mat kiekvieno žmogaus organizmas individualus ir savaip jautrus.
O štai „American Cancer Society“ pareiškė, kad nėra jokių įrodymų, jog vandenilio peroksidas gali sustabdyti ar išgydyti vėžį. Juolab nėra moksliškai pagrįstų įrodymų, kad iš vandenilio peroksido atskilęs deguonies atomas gali prisijungti prie raudonųjų kraujo kūnelių ir parnešti daugiau deguonies į audinius ar organus.
Toksikologas R. Badaras dargi pamini, kad organizmas labai saugosi laisvųjų radikalų, stengiasi juos greitai „surišti“ su kitomis medžiagomis, pašalinti iš organizmo. Panašiai turėtų būti ir su deguonies laisvuoju radikalu iš vandenilio peroksido.
Išties kiekvienas mūsų yra savo kūno ir gyvenimo šeimininkas. Kiekvienas mūsų turi teisę pasirinkti savo sveikatos ir grožio kelią. Tačiau prieš eksperimentuodami su sveikata, išanalizuokite kuo daugiau informacijos. Ir geriausia, jog ši informacija būtų oficiali, paremta moksliniais faktais bei rasta oficialių institucijų puslapiuose.
