Mokslinių studijų teigimu, jeigu vienas iš tėvų serga varikoze, tikimybė vaikui susirgti šia liga yra 70–75 proc., jei abu tėvai serga – tikimybė paveldėti šią ligą yra net 95 proc. Nepaisant genetikos, venų išsiplėtimą gali skatinti ir netinkamas gyvenimo būdas: jei žmogus mažai juda, ilgai stovi ar sėdi, jei turi antsvorį, skundžiasi vidurių užkietėjimu, jei daug rūko ir kt.
Ar varikozė – pavojinga?
Nėra vieno ir konkretaus atsakymo į tokį klausimą, nes yra nemažai pacientų, kurie turi išsiplėtusias venas visą savo gyvenimą ir jiems nieko nenutinka, tačiau studijos rodo, kad maždaug 30 proc. pacientų, sergančių venų varikoze patiria vienokią ar kitokią rimtą komplikaciją, tokią kaip paviršinių arba giliųjų venų trombozė, kraujavimas arba veninės kilmės opos.
Krešuliai venose gali būti mirtina komplikacija, kadangi atitrūkę nuo venų sienelių, jie keliauja į plaučius ir užkemša magistralines plaučių kraujagysles. Plaučių embolijos atveju, pacientų laukia arba labai rimtos komplikacijos arba staigi mirtis.
Kaip veikia veninė kraujotaka?
Mūsų širdis yra kraujo apytakos centras, iš kurio deguonies prisotintas kraujas arterijomis teka žemyn į kojas, po truputį atiduodamas deguonį audiniams. Atidavęs deguonį, kraujas po truputėlį virsta į veninį, tampa tamsus, nebeturintis deguonies ir vėl sugrįžta į širdį ir plaučius, kur galėtų pasisotinti nauja deguonies porcija.
Iš kojų į širdį kraujas be deguonies grįžta venomis. Žmogus turi giliąsias ir paviršines venas. Tai tarsi vamzdžių sistema, kurioje normaliomis sąlygomis kraujas turi tekėti tik į viršų. Mūsų giliosiomis kojų venomis širdies link kyla apie 90 proc. veninio kraujo, ir tik 10 proc. kyla per paviršines venas. Paviršinės venos turi būti sveikos, kad galėtų padėti giliosioms venoms tekinti kraują.
Tai, ką matote savo kojose, t. y. išsiplėtusias venas, tėra tik tolokai pažengusios ligos požymiai, kurios priežastys yra visai kitur. Beje, net ne visi pacientai, sergantys venų varikoze, mato išsiplėtusias savo kojų venas. Mokslinės studijos rodo, kad net iki 40 proc. pacientų, kurie turi tipinių venų varikozei būdingų skundų, neturi jokių išsiplėtusių kojų venų, o problema yra šiek tiek giliau, tai yra po mūsų oda.
Natūraliai gali kilti klausimas: jeigu venos, priešingai nei arterijos, neturi spaudimo, kas verčia veninį kraują tekėti be spaudimo iš apačios į viršų? Ne veltui blauzda dar yra vadinama antrąja širdimi, nes susitraukinėjant jų raumenims mūsų venos, esančios tarp raumenų, susispaudžia ir taip kraujas priverčiamas tekėti iš apačios į viršų.
Panašiu principu veikia ir mūsų veninė kraujotaka: raumenų spaudžiamos venos stumia kraują aukštyn, o vožtuvai, esantys venose, neleidžia tam kraujui grįžti žemyn. Taigi, jei ilgą laiką stovite, sėdite arba apskritai mažai judate – jūsų antroji širdis, t. y. blauzdos, nesusitraukinėja ir nevarinėja veninio kraujo iš kojos širdies link, todėl didėja veninio, deguonies neturinčio kraujo sąstovis mūsų kojose.
Kaip gali prasidėti varikozė?
Didelę įtaką ligai, kaip minėjau, turi genetika arba paveldėjimas. Dažnas pacientas pamini, kad jo giminėje ši liga jau pasitaikė ir anksčiau: sirgo mama, tėtis, močiutė arba senelis, tačiau yra ir tokių, kurių šeimose tokios ligos nėra buvę. Tačiau genai gali persiduoti ir per kelias kartas.
Taigi, pagrindine ligos atsiradimo priežastimi yra laikoma vieno iš pagrindinių dviejų (arba kartais – net ir abiejų) vožtuvų (kirkšnies arba pakinklio), kurie atskiria pagrindinę veną nuo paviršinės, silpnėjimas arba išnykimas. Kai taip atsitinka, pradeda keistis veninio kraujo tekėjimo kryptis: kraujas, per paviršinę veną atitekėjęs iš kojos, prateka pro kirkšnies arba pakinklio pagrindinį vožtuvą ir įteka į giliąją (pagrindinę) mūsų veną, tačiau pro sudilusius arba susilpnėjusius vožtuvus veninis kraujas iš pagrindinės venos vėl sugrįžta į paviršinę veną.
Ligai progresuojant, vis daugiau veninio kraujo pasilieka mūsų kojose ir tokiu atveju kraujas, tarsi neturėdamas kur tilpti, pradeda kauptis paviršinėse mūsų venose – pradeda „pūstis“ mazgai ir taip formuojasi venų varikozė.
Kokie pagrindiniai simptomai
Žmonėms, sergantiems venų varikoze, simptomai gali būti labai įvairūs: vieni gali visiškai nieko nejausti net ir turėdami didelius varikozinius mazgus, o kiti, net ir neturėdami jokių mazgų, gali jausti labai nemalonius kojų pojūčius: sunkumą, tinimą, maudimą, netgi skausmą, mėšlungio traukimą, tirpimą naktimis ir kt.
Pradinėse ligos stadijose dažniausiai būna kapiliarai arba nedideli varikoziniai mazgai, kurie ilgainiui vis didėja. Tai reiškia, kad vis daugiau veninio kraujo atsideda mūsų kojoje ir taip vis labiau trikdoma visa veninė apytakos sistema.
Ligai progresuojant, atsiranda tam tikri audinių mitybos sutrikimo, t.y. deguonies trūkumo, požymiai: odos plonėjimas, sausėjimas arba net spalvos pokyčiai (oda tampa ruda). Tai vadinama odos hiperpigmentacija ir yra negrįžtamas procesas.
Atsiradus odos pokyčiams, venų varikozė yra ketvirtos iš šešių venų varikozės stadijų. Dažnai pacientai klausia, ar išnyks odos pokyčiai, jei ligą pradėsime gydyti. Atsakymas yra neigiamas, kadangi odos pokyčiai, kaip randas, lieka visam gyvenimui, tačiau sustabdyti ligos progresavimą galima.
Dažnai pacientai klausia, ar išnyks odos pokyčiai, jei ligą pradėsime gydyti.
Yra nemažai žmonių, kurie nekreipia dėmesio į atsiradusius odos pokyčius ir nesigydo ligos. Dažnai tokie pacientai pas gydytoją patenka jau su atsivėrusiomis opomis kojose. Tai yra šeštoji venų varikozės stadija. Tokioje stadijoje pacientams yra labai sunku sugyti, tai yra labai ilgas, sunkus ir skausmingas procesas.
Todėl patariu kreiptis pagalbos kuo anksčiau – taip išvengsite daugybės nemalonumų. Apskritai, kuo ankstesnės stadijos venų varikozė pradedama gydyti, tuo lengviau yra pacientui. Jeigu jau turite venų varikozę, nieko nedarant, ji tik progresuos.
Kokia išsiplėtusių kojų venų diagnostika?
Be matomų pokyčių kojose (mazgų, odos pokyčių, žaizdų, patinimo ir kt.) bei simptomų, „auksiniu standartu“ diagnozuoti šią ligą yra laikomas dvigubo skenavimo echoskopinis tyrimas. Anksčiau (kartais ir dabar) buvo naudojamos įvairiausios diagnozavimo technikos, tokios kaip užspaudimo, užveržimo mėginiai, netgi doplerinis tyrimas, tačiau tiriant tokiais metodais pasitaiko be galo daug klaidų.
Tik atliekant echoskopinį tyrimą galima tiksliai įvertinti, kuris – kirkšnies ar pakinklio vožtuvas – yra atsakingas už ligos atsiradimą, kokio diametro išsiplėtusios paviršinės venos, kokios yra giliosios venos – sveikos, ar po buvusios trombozės ir t.t. Tai ypač svarbu planuojant tolimesnį gydymo pasirinkimą.
Efektyviausi ir moderniausi gydymo būdai
Venų varikozę gydyti reikėtų pradėti kuo anksčiau. Svarbiausia yra profilaktika, tačiau, jeigu liga yra nulemta genetiškai, liga vis tiek progresuos. Norėčiau išskirti tris venų gydymo būdus: medikamentinį, kompresoterapiją ir chirurginį.
Tačiau esminiai venų varikozės gydymo principai yra stiprinti venų vožtuvus ir neleisti veniniam kraujui kauptis paviršinėse venose.
Stiprinti venų vožtuvus galima įvairiausiais medikamentiniais (ir ne tik) preparatais, taip pat gerinant fizinį aktyvumą. Vaistinėse yra įvairiausių preparatų (maisto papildų, vaistų), kurie gerina venų elastingumą, stiprina vožtuvus.
Tačiau, jeigu toks gydymas jau nebepadeda, arba norite užkirsti ligai kelią ligos progresavimui, reikėtų rinktis kitus gydymo būdus.
Kaip veikia kompresoterapija?
Jos tikslas – suspausti paviršines žmogaus venas tam, kad veninis kraujas negalėtų jose kauptis ir būtų priverstas tekėti aukštyn į širdį. Anksčiau populiarus buvo elastinis bintavimas, tačiau po truputį elastinį bintavimą išstūmė elastinės kojinės. Jų efektas yra nepalyginamai geresnis. Elastinės kompresinės kojinės yra matuojamos individualiai keliose kojos vietose, todėl ši gydymo priemonė, kaip ir batai – turi būti parinkti tik individualiai.
Labai dažnai pacientai arba patys, arba gavę klaidingus patarimus įsigyja kompresines kojines, kurios jiems dažniausiai netinka, yra ne tos kompresijos klasės arba net netinkamo ilgio. Todėl kompresines kojines turėtų paskirti tik kraujagyslių chirurgas, atlikęs venų echoskopiją.
Operacinis venų gydymas
Galima išskirti dvi operacinio venų gydymo kryptis: tradicinė venų chirurgija ir minimaliai invazinė venų chirurgija.
Operuojant chirurginiu būdu yra taikoma bendrinė arba spinalinė (taip vadinama „į nugarą“) nejautra ir paviršinės venos kamienas per atvirus pjūvius yra ištraukiamas iš paciento kojos. Tai tikrai didelio traumatiškumo operacija, po kurios seka ilgas atsigavimas ir nedarbingumas. Itin retais atvejais, kai negalima operuoti kitais metodais, vis dėlto tenka rinktis tokią operaciją.
Dažnai pacientai arba patys, arba gavę klaidingus patarimus įsigyja kompresines kojines, kurios jiems netinka.
Minimalios invazinės venų chirurgijos pagrindinis principas – uždaryti nesveiką paviršinę veną (arba jos dalį) iš vidaus. Operuojant tokiu metodu, operacija trunka 15–20 min., nereikia jokios narkozės, užtenka vietinės nejautros, nėra pjūvių, bei, kas svarbiausia, beveik nesutrikdo žmogaus įprasto gyvenimo.
Tai nauji, pažangūs ir modernūs venų gydymo metodai, neabejotinai baigiantys išstumianti tradicinę venų chirurgiją. Prie šių metodų galima priskirti lazerinę abliaciją, radiodažnuminę abliaciją, skleroterapiją putomis, ultragarsinę abliaciją ir bioklijus.
Visi metodai yra skirtingi, tačiau turi vieną esminį bendrą principą: neištraukiant paviršinės venos iš audinių, uždaryti ją švelniai iš vidaus. Plačiausiai paplitusi, turinti ilgalaikių (daugiau nei 20 metų) pooperacinių studijų su itin gerais rezultatais ir šiuo metu venų chirurgijoje laikoma „auksiniu standartu“ yra venų operacija lazeriu. Šiuo metu valstybinėse gydymo įstaigose venų operacijos lazeriu yra pilnai kompensuojamos iš Valstybinės ligonių kasos ir pacientams už operacijas mokėti nereikia.
Skleroterapija – tai dar vienas puikus ir pasaulyje itin paplitęs venų gydymo metodas, kuomet į venas yra leidžiamos specialios putos tam, kad užblokuotų nesveikas venas nukreipiant kraujo srovę per sveikąsias venas. Tai ne tik estetines problemas sprendžiantis metodas, bet ir puikiai tinka tokiais atvejais, kai venos yra jau kartą operuotos ir chirurginiai metodai nebegalimi.
Ar venų išsiplėtimas gali „atsinaujinti“?
Medicinoje garantijų tikrai nėra ir nė vienas gydytojas jų duoti negali, tačiau šiuolaikinė medicina remiasi įrodymais grįstos medicinos pagrindu. Pasaulyje yra atlikta daugybė studijų, rodančių, kad tikimybė atsinaujinti venoms 5–10 metų laikotarpyje po operacijos yra nuo kelių iki keliolikos proc.
Dažnai pacientai nesiryžta gydytis kojų venų, nes yra prisiklausę įvairiausių istorijų, kaip „kažkam atsinaujino“ ir pan., tačiau negydant kojų venų rizika išsivystyti opoms, įvykti giliųjų venų trombozei, plautinei trombembolijai, infarktui arba insultui – nepalyginamai didesnė ir siekia apie 30 proc. Tai reiškia, kad trečdaliui pacientų yra tikimybė, kad venų varikozė gali komplikuotis.
