„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Veronikai dėl onkologinės ligos amputuota koja: dabar svajoja apie naują protezą

Beveik prieš dvejus metus tuo metu dar 16-metę Veroniką Čepanskytę ir jos šeimą sukrėtė žinia apie onkologinę ligą. Ypatingai sudėtingas gydymas, kojos amputacija, dvi plaučių operacijos dėl metastazių, šonkaulių lūžis – visa tai Veronika išgyveno per pastaruosius metus. Tačiau nepaisant visų jai ir jos šeimai tekusių iššūkių, Veronika be aštuntukų baigė 11-ą VGTU licėjaus klasę, išmoko vaikščioti su kojos protezu, išlaikė vairavimo teorijos egzaminą.
Veronika Čepanskytė
Veronika Čepanskytė / Asmeninio albumo nuotr.

Vasarą skyrė aktyviai veiklai – stovykloms, sportui, bendravimui su bendraamžiais ir žinoma, džiaugėsi gyvenimu, rašoma „Mamų unijos“ pranešime spaudai.

„Esu jau penktoje tinklinio stovykloje, kurią organizuoja sporto mokykla. Praėjusiais metais teko praleisti, o šiemet šeima ir draugai įkalbėjo važiuoti“, – pasakoja Veronika.

Asmeninio albumo nuotr./Veronika Čepanskytė
Asmeninio albumo nuotr./Veronika Čepanskytė

Kaip dera jaunam žmogui, ji turi svajonių ir planų – svajoja apie naujos kartos protezą, o netrukus pasiners į žinių bei mokslo pasaulį, kad pasiruoštų tiksliųjų mokslų studijoms Vilniaus universitete.

Šios merginos kovos su klastinga liga istorija jau tapo įkvėpimu kitoms šeimoms ir paaugliams, kurie šiandien kovoja su onkologinėmis ligomis. Rugsėjis – vaikų kovos prieš vėžį mėnuo. Visą šį auksinės žuvelės mėnesiu pavadintą laikotarpį kviečiame padėti vėžio paliestiems vaikams ir jų šeimoms. Ypatingos pagalbos prašome Veronikai.

Ateitį siejo su profesionaliu sportu

Besidomintys tinkliniu, be abejo, pastebėjo gabią merginą, kuri siekė sporto aukštumų. Veronika iki diagnozės aktyviai sportavo ir žaidė tinklinį, visą savo paauglės laiką po pamokų skyrė šiam sportui bei varžyboms.

„Iki ligos mano gyvenimas buvo kaip įprastos paauglės-sportininkės, kai svarbiausi dalykai buvo mokslai ir tinklinio čempionatai. Vienas iš pagrindinių pomėgių buvo tinklinis, o laisvalaikiu spėdavau tik pailsėti, nes sezono metu varžybų būdavo daug“, – pasakoja Veronika.

Ji neslepia, kad aistra sportui, nepaisant ligos, neblėsta, o įgyti įgūdžiai ir išsiugdyta valia padėjo sveikti, įveikti, atrodo neįveikiamas jaunam žmogui užduotis ir sunkiai bei nuosekliai dirbti, kad galėtų vėl vaikščioti.

Po gražiausių metų švenčių šeimą šokiravo žinia

Diagnozę Veronika išgirdo vos tik sutikus 2021-uosius, praėjus savaitei po Naujųjų metų. Gydytojai merginai nustatė dešinio šlaunikaulio osteosarkomą.

„Pirmiausia pajaučiau skausmą dešinės kojos kelyje, 2020 m. rugsėjį pasidarėme rentgeną poliklinikoje, tačiau jis nieko neparodė ir gydžiau paprastą uždegimą. Vėliau, gruodžio mėnesį, kai treniruotes sustabdė dėl kovido, koja virš kelio labai ištino ir nebegalėjau net nusileisti laiptais.

Jau tada nusprendėm darytis magnetinį rezonansą, kuris ir parodė osteosarkomą“, – sako Veronika ir pasakoja apie nueitą sudėtingą gydymo kelią.

„Ligoninėje atsiradome su mama sausio mėnesio viduryje, kai ortopedas ėmė biopsiją, kad daugiau sužinotų apie ligą, po kelių dienų diagnozė pasitvirtino galutiniai ir mus pervedė į vaikų onkohematologinį skyrių, kuriame pradėjome pirmo tipo chemoterapiją. Ji, deja, nepadėjo sustabdyti auglio.

Tada mano gydytoja nusprendė pabandyti viską, kad būtų galimybė išsaugoti kuo daugiau kojos, nes visos, kaip tikėjomės pradžioje, jau nepavyks. Ir už tai esu be galo dėkinga savo onkohematologei, kuri įtikino pabandyti antro tipo chemoterapiją, kuri galbūt suteiktų galimybę išsaugoti dalį kojos ir leistų vaikščioti nors su protezu“, – viską, lyg tai būtų įvykę vakar, prisimena Veronika.

Veronika neteko dalies kojos. Vėliau sekė dvi plaučių operacijos, kurios buvo reikalingos dėl metastazių. Vienos iš jų metu net lūžo šonkauliai. Pasak merginos, tuo metu buvo svarbiausia kovoti su klastinga liga. Po sudėtingo gydymo sekė reabilitacija ir ypatinga užduotis – išmokti vaikščioti su kojos protezu.

„Mokytis su juo vaikščioti iš tikro labai sudėtinga, skausminga, bet, pasak protezuotojo, aš labai greitai mokiausi. Tikriausiai dėl to, kad labai norėjau vėl vaikščioti. Reabilitaciją ėjau jau šių metų žiemą. Kadangi buvau sportininkė, dirbau gan stipriai, nes taip buvau įpratusi ir dėl to reabilitaciją praėjau gana greitai“ – pasakoja mergina.

Tikriausiai dėl to, kad labai norėjau vėl vaikščioti.

Anot jos, šiame sunkiame kelyje labai padėjo gydytojai ir šeima.

„Gydytojai ir šeima padėjo palaikydami, nes kiek motyvacijos beturėčiau, pasitaikydavo dienų, savaičių, kai išleidi visas emocijas ir atrodo jau nebegali. Tad jų palaikymas tikrai prisidėjo prie pasveikimo. Iš tikro tai labai mus sustiprino.

Šiuo metu šeimoje labai branginame kiekvieną akimirką, praleistą kartu, esame atviri vieni su kitais ir palaikome bet kokioje situacijoje, patariame bei apsitariame“, – sako Veronika.

Mergina jiems dėkoja, kad buvo visada šalia:

„Visiems buvo sunku sužinojus, nes anksčiau niekas mūsų aplinkoje su tokia liga nebuvo susidūrę. Pirmosiomis dienomis daugeliui iš mano artimųjų rato buvo sunku patikėti, kad tai vyksta su tuo žmogumi, kuris tiek daug profesionaliai sportavo ir buvo sveikas.“

Liga pakeitė požiūrį į gyvenimą

Visai neseniai atšventusi savo 18-ą gimtadienį, Veronika pasakoja, kad dar prieš porą metų, ji, kaip ir kitos paauglės, pergyvendavo dėl įvairių smulkmenų ir sako jas puikiai suprantanti:

„Iki bet kokio sunkaus įvykio gyvenime didžiausios problemos yra smulkmenos, bet labai norėčiau joms patarti vertinti kiekvieną akimirką savo gyvenime, branginti šeimą ir siekti savo tikslų, kad ir kokie jie, atrodo, būtų nepasiekiami, nes galų gale viskas yra įveikiama.“

Asmeninio albumo nuotr./Veronika Čepanskytė
Asmeninio albumo nuotr./Veronika Čepanskytė

Pasak jos, onkologinė liga privertė greičiau užaugti, rasti jėgų ir įkvėpimo kovoti.

„Liga mano požiūrį į gyvenimą labai stipriai pakeitė, nes iš naujo apmąstai, kas yra svarbiausia gyvenime. Jei anksčiau tai buvo geri pažymiai mokykloje ir tinklinio varžybos, tai šiuo metu svarbiausia yra vertinti gyvenimą, buvimą su šeima ir savo sveikatą, – pasakoja mergina ir sako, kad ją įkvepia kitų žmonių istorijos.

– Kai klausaisi, kokių sunkumų išgyvena žmonės, visada pamąstai, kokie mes visi esame stiprūs, tik reikia rasti tą gyvenimo varikliuką, už kurio galima užsikabinti ir laikytis, nepasileisti.“

Siekia padėti kitiems

Paklausta apie svajones, Veronika užtikrintai atsako, kad viena iš jos svajonių – pasiekti didelių aukštumų ir įkvėpti bei padėti tiems, kurie atsiduria panašioje situacijoje.

„Dar labai norėčiau įsigyti protezą su mikroprocesoriumi valdomu kelio sąnariu. Šis protezas yra saugesnis už šiuo metu mano turimą hidraulinį protezą.

Naujas protezas būtų patogesnis, nes einant galima būtų keisti judėjimo greitį, judėti įvairiais paviršiais, nevaržomai lipti laiptais, saugiau eiti nuo ir į įkalnę. Šis protezas palengvintų mano kasdienį gyvenimą“, – apie svajones pasakoja ji.

Veronikos svajonei išsipildyti reikia didelių finansų, todėl jai pagalbos ranką ištiesė vėžiu sergančių vaikų paramos fondas „Mamų unija“. Veronika visada laukiama viešnia ir šio fondo įsteigtuose šeimų namuose, kuriuose gyvena vėžio paliestos šeimos.

Asmeninio albumo nuotr./Veronika Čepanskytė
Asmeninio albumo nuotr./Veronika Čepanskytė

„Mamų unija“ įkūrėja Eglė Mėlinauskienė, pasakodama apie merginą ir ypatingą jos kovą su vėžiu bei nueitą kelią, sako, kad šios istorijos klausytojais norėtų matyti visus, kurie ieško įkvėpimo, turi neįgyvendintų svajonių ir neranda kelio, kaip nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu.

„Pirmą kartą Veroniką sutikau prieš gerus metus, nors apie jos ligą ir sudėtingą situaciją sužinojau gerokai anksčiau, jai besigydant ligoninėje ir laukiant vienos sudėtingiausių operacijų – kojos amputacijos. Šiandien žvelgiu į šviesias, skaisčias Veronikos akis, mėgindama suvokti, kokia sunkiai įsivaizduojama stiprybė ir galia slypi šios jaunos merginos širdyje.

Su nuostaba klausausi, kiek daug per metus ji pasiekė vis dar būdama ligos kelyje ir reabilitacijoje. Kiekvieną kartą, apkabindama Veroniką, tikiu, kad ji mus dar nustebins savo pasiekimais, troškimu gyventi, mylėti, išjausti kiekvieną jai dovanoto gyvenimo akimirką, nes jo vertę ji jau pažino“, – sako E.Mėlinauskienė.

Veronikai įsigyti jos norimą protezą galime padėti ir mes. Aukoti galima į sąskaitą nurodant pavedimo paskirtį „VERONIKAI“:

Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“

Įmonės kodas: 302288579

„Swedbank“, AB

Banko kodas 73000

SWIFT kodas HABALT22

A.s LT 77 7300 0101 4079 5625

Taip pat Veronika drauge su „Mamų unija“ kviečia rugsėjo 17 d. susitikti pajūryje – dalyvauti „TrenkTuras“ organizuojamame žygyje „Coastline Trek'22“ su Gjensidige, kuris vyks Smiltynėje. Egzotišku grožiu garsėjančioje pajūrio oazėje, galėsite ne tik įkvėpti gamtos ramybės, bet ir tokiu būdu palaikysite Veroniką. Registruokitės į žygį!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“