„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vežimėliu judantis Julius atkreipė dėmesį į akis badančią problemą: „Gyveni kaip kalėjime“

„Paskutinį kartą lauke buvau prieš mėnesį. Visas mano ryšys su išoriniu pasauliu – atidarytas langas, telefonas, kompiuteris ir artimieji. Norus kažkur išeiti riboja pinigai – negaliu kiekvieną kartą mokėti po 40-50 eurų, nes gyvenu iš pašalpos“, – portalui „15min“ sakė vilnietis Julius (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma).
Vienkartinio transporto paslaugos negalią turintiems žmonėms tapo prabanga
Vienkartinio transporto paslaugos negalią turintiems žmonėms tapo prabanga / 15min koliažas

Prieš penkerius metus jis patyrė traumą, dėl kurios negali vaikščioti – šiuo metu jis juda tik neįgaliojo vežimėliu. Vyras gyvena viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų daugiabučių, kuriame nėra lifto. Į lauką jis gali patekti tik padedamas kitų.

„Artimieji manęs neišneš, tam turiu užsisakyti specialią (asistavimo) paslaugą, kurią Vilniaus mieste teikia kelios įmonės. Vienos jų paslaugomis ir naudojausi. Iki rugpjūčio galėjau mokėti tik dalį sumos, nes likusią įmonei kompensuodavo, kaip suprantu, Vilniaus miesto savivaldybė. Deja, neseniai sulaukiau skambučio iš paslaugą teikusios įmonės „Socialinio taksi“, kad finansavimas „baigėsi“ ir man vėl teks mokėti nebe maždaug 5 Eur už vieną iškvietimą, bet beveik dešimt kartų daugiau – apie 50 Eur. Tai yra dideli pinigai tokiems žmonėms, kaip aš, kurie gyvena iš socialinės pašalpos“, – situaciją papasakojo vilnietis. Tokią sumą jis sako sumokėjęs paskutinį kartą už asistavimo paslaugą (išnešimą iš namų) ir kelionę iki reabilitacijos vietos.

Bandydamas išsiaiškinti, kas nutiko ir ieškodamas galimybės toliau pigiau naudotis jam svarbia paslauga, Julius susisiekė su „Socialinio taksi“ ir Vilniaus miesto socialinių paslaugų centru. Būtent su šia įstaiga jis sako kovo mėnesį sudaręs sutartį dėl pavežėjimo. Sutartyje nurodė ir pasirinktą paslaugos teikėją – „Socialinį taksi“.

„Paskambinęs jiems (įmonei „Socialinis taksi“ 15min) išgirdau tai, ką visada tokiu atveju sako: nutrūko finansavimas, rinkos kaina yra tokia ir pan. Savivaldybėje iš pradžių žadėjo išsiaiškinti, kas nutiko. Bet, kai paskambinau vėliau, išgirdau tą patį – kad turiu suprasti, kiek tokia paslauga kainuoja ir t.t.“, – nusivylimo neslėpė vilnietis.

123RF.com nuotr./Žmogus su neįgaliojo vežimeliu (asociatyvinė nuotr.)
123RF.com nuotr./Žmogus su neįgaliojo vežimeliu (asociatyvinė nuotr.)

Deklaruojama pagalba egzistuoja tik popieriuje

Jo teigimu, su tokiu požiūriu susiduria daug judėjimo negalią turinčių žmonių. „Tie, kam reikia dializės ar panašių paslaugų, dar kažkiek daugiau dėmesio ir paslaugų gauna. O tokie kaip aš, gyvena kaip išeina. Dažniausiai – kaip kalėjime. Yra tokių, kurie į lauką išeina kas 2-3 mėnesius. Aš lauke nebuvau jau mėnesį... Mama ir draugė manęs juk nenuneš. Esame palikti vieni sau“, – kalbėjo Julius.

Jo nuomone, rinkoje per maža konkurencija tarp įmonių, teikiančių socialines paslaugas negalią turintiems žmonėms. Žino, kad tokios bendrovės susiduria ir su didele darbuotojų kaita, nes darbas iš tiesų nelengvas, o finansavimas – nenuolatinis.

„Matydavau, kad ten žmonės keičiasi ir keičiasi. Be to, jų tik keturios Vilniuje. Bet dėl to ir reikia to finansavimo (iš savivaldybės, valstybės – 15min)“, – nuomonę išsakė vyras.

Jis atkreipė dėmesį, jog trūksta ir kitų paslaugų, kurias teoriškai negalią turintiems žmonėms privalo garantuoti valstybė ir savivaldybė, kurioje jie yra deklaravę gyvenamąją vietą.

„Pavyzdžiui, socialinė darbuotoja, kuri man paskirta. Ją mačiau lygiai vieną kartą per penkerius metus –tai buvo, kai atėjo persirašyti sutarties. Kitas dalykas – vežimėlių priežiūra. Prieš savaitę man nuleido vieną padangą – iki šiol ieškau, kas galėtų ją pakeisti ir važinėju su prakiurusia padanga“, – liūdesį keliančius pavyzdžius iš savo gyvenimo pateikė Julius.

Finansavimą gauna pusmečiui

Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, sostinėje vienkartinio pobūdžio transporto ir asistavimo paslaugą, kurios prireikia žmonėms dėl negalios, ligos ar kitos priežasties negalintiems savarankiškai vaikščioti, teikia keturios įmonės: BĮ „Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras“, VšĮ „Asistentinis taxi“ ir „Socialinis taksi“ bei Maltos ordino pagalbos tarnyba. Tiesa, pastaroji organizacija rūpinasi tik asmenimis, kurie vežami gali būti tik gulimoje padėtyje. Taigi, iš esmės tokiems žmonėms, kaip Julius pavežėjimo paslaugą teikia trys įmonės.

Kauno rajono savivaldybės nuotr./„Socialinis taksi“ teikia paslaugas ne tik Vilniaus mieste
Kauno rajono savivaldybės nuotr./„Socialinis taksi“ teikia paslaugas ne tik Vilniaus mieste

Kad paslaugos poreikis didesnis, sutinka ir VšĮ „Socialinis taksi“ vadovas Liutauras Vičkačka. Komentuodamas situaciją Vilniuje jis pirmiausia užtikrino, jog nuo spalio jie vėl sumažins vienkartinio pavežėjimo ir asistavimo paslaugos kainą, kadangi savivaldybė pratęsė finansavimą.

Pasak pašnekovo, tikėtina, kad mažiausiai 5-6 mėnesius įmonė vėl galės grįžti prie draugiškų kainų „Socialinio taksi“ klientams.

„Tos kainos kas kažkiek laiko keičiasi dėl to, kad didžiąją dalį kelionės išlaidų dengia savivaldybės. Tai jos daro pagal savo galimybes. Kalbant apie Vilnių, mes buvome laimėję viešųjų pirkimų konkursą tokiai paslaugai teikti ir daugiau nei pusmetį mums užteko paskirtų 30 tūkst. Eur. Todėl žmonėms kelionės kainos ir buvo pigesnės – konkurso sąlygose buvo nustatyta, kad už kelionę į vieną pusę kaina negali būti didesnė nei 2,45 Eur, o už kelionę pirmyn ir atgal – negali būti didesnė nei 3,68 Eur.

Kai tas viešasis konkursas pasibaigė, ir mes perėjome „į kitą finansinę eilutę“ – lygiagrečiai mums buvo skirtas projektinis finansavimas, metams – 80 tūkst. Eur. Tai atrodo didelė suma, tačiau įkainis, kurį dengia savivaldybė, šiuo atveju yra mažesnis keliolika kartų. Būtent dėl to mes ir buvome priversti padidinti savo kelionių kainas“, – kalbėjo „Socialinio taksi“ direktorius.

Kitas svarbus momentas, kurį paminėjo pašnekovas, kad viešojo konkurso ir projektinio finansavimo atveju skiriasi ne tik pavežėjimo, bet ir asistavimo paslaugos kaina. Laimėjus viešųjų pirkimų konkursą šią paslaugą 100 proc. kompensavo savivaldybė, t.y. žmogui nereikėjo papildomai mokėti už iškėlimą ir nunešimą iš/į namus ar kitą įstaigą, į kurią jis būdavo nuvežamas. Projektinio finansavimo atveju už tai negalią turintis žmogus turi susimokėti iš savo kišenės.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Liutauras Vičkačka
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Liutauras Vičkačka

Skirtingose savivaldybėse situacija skiriasi

„Socialinis taksi“ savo paslaugas teikia jau dešimt metų. L.Vičkačka pabrėžė, jog 2023-ieji atnešė daug pokyčių. Dabar praktiškai viskas priklauso nuo savivaldybių. „Kokias sąlygas ir įkainius jos nusistato, tokiomis mes ir „žaidžiame“. Kaip pavyzdį pateiksiu Švenčionių rajoną. Mes ten esame laimėję viešųjų pirkimų konkursą, kuris mums nustatė įkainį – 2 Eur už kilometrą, todėl paslaugos gavėjas (negalią turintis žmogus – 15min) už kelionę turi primokėti tik 10 euro centų. Mes ten neturime laisvų minučių, todėl, kad žmonėms tai yra beprotiškai patraukli kaina. Nustebino ir mus: atrodė, iš kaimelių, rajoninių miestelių žmonės nevažiuos, bet važiuoja“, – sakė L.Vičkačka.

Jis neabejojo, kad stabili paslauga ir klientams draugiškos kainos išliks ir Vilniuje: „Su savivaldybe tikrai turime efektyvų dialogą. Jie patys supranta, kas žmonėms reikalingas ne tik pavežėjimas, bet ir asistavimas bei kad tai reikia kompensuoti, ką garantuoja viešųjų pirkimų būdu gaunamas finansavimas. Kalbant apie 2024-uosius, tokiu keliu žadama eiti ir toliau.“

"Nacionalinio socialinės integracijos instituto" nuotr. /Socialinis taksi
"Nacionalinio socialinės integracijos instituto" nuotr. /Socialinis taksi

Paslaugos poreikis didžiulis

„Be šešėlinio verslo, oficialiai vienkartinio pavežėjimo ir asistavimo paslaugą Vilniuje teikia trys įmonės. Tiek tikrai nepakanka. Tai yra akivaizdu, sostinėje ir rajone tikrai gyvena labai daug judėjimo negalią turinčių žmonių“, – sakė „Socialinio taksi“ vadovas.

Įmonėje šiuo metu yra penki automobiliai, kuriuose dirba tiek pat ekipažų, į iškvietimus vykstančių 24/7.

„Vasarą būna sumažėjimas, žmonės – soduose, sodybose. Sunkiausia piko laiku: dauguma nori važiuoti į poliklinikas ir ligonines jų darbo metu. Vežame mokinius į mokyklą, suaugusius į darbus. Populiariausi laikai – rytas, pietūs, vakare. Tai tuo laiku tikrai visų poreikių nepatenkiname. Žinau, kad ir kitos paslaugą teikiančios įmonės nespėja“, – pasakojo L.Vičkačka.

Plėstis tokio tipo įmonėms, anot pašnekovo, sudėtinga dėl kelių priežasčių. „Būtų gerai turėti sutartis su savivaldybėmis ilgesniam laikui. Su kai kuriomis savivaldybėmis apie tai jau kalbame. Galbūt sumažėtų darbuotojų kaita, ko dabar yra, nebūtų tokia sudėtinga metų pabaiga, kuri mums, kaip ir daugeliui nevyriausybinių organizacijų, sukelia daug streso“, – kalbėjo „Socialinio taksi“ direktorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs