Su A.Dobrovolskiene pasikalbėti apie tai susitikome Šv. Kryžiaus namuose Vilniuje, kur ir įsikūrusi neįprasta studija. Jau 10 metų moterys čia susirenka ne tik piešti, bet diskutuoti apie meną, mokytis pasaulį matyti ir jausti pro meno prizmę. Pasak dailininkės, jų pažanga – didžiulė, tačiau svarbiausia, kaip pasikeitė šių moterų vidinis gyvenimas.
– Pati esate kilusi iš tolimojo Sachalino. Kokį antspaudą paliko svetur praleista vaikystė?
– Nemanau, kad gimimas svetur turėjo tiek įtakos, kad esu kitokia lietuvaitė. Kita vertus, faktas, kad pirmuosius savo pasaulio pažinimo žingsnius, žengiau saloje, kurią supa vandenynas, aišku, kad paveikė mane. Kitokia gamta, kitokie žmonių papročiai, tradicijos, elgsena, apranga. Visa tai įsispraudė į sąmonę: didžiuliai papartynai, klaidūs miškai, didžiulių pusnynų apsuptas namelis, japonas, kuris buvo mano pirmoji auklė. Turiu pripažinti, kad mano širdį traukia nelietuviškas kraštovaizdis. Kai tik pamatau peizažą, kuriame atsiveria tolumų horizontas, suspursta širdis.
Ši patirtis suformavo galbūt kitokį skonį, trauką augalų pasauliui, kadangi ten gyvenau augalų apsuptyje. Augalų pasaulis man iki šiol labai svarbus, nuolat save pagaunu norinti juos tapyti. O augalai ten buvo milžiniški. Viskas tarsi padidinta: Jei uogienojai, tai stulbinamai dideli, jei pusnynai, žmonės iš trobų neišeina dvi savaites. Daug gamtos iššūkių – vėjų, uraganų, ugnikalnių. Ir šitą turtą aš atsinešiau su savimi. Tačiau visa tai tik giliai širdies kertelėje, o visas gyvenimas vyko Lietuvoje, kur ir turėjau būti. Atsitiktinumas, kad šeima pakliuvo į Sachaliną. Tai nebuvo susieta su tremtimi ar kitokia drama – tiesiog mano tėvas buvo karo gydytojas ir buvo ten paskirtas.
Taip pat atsinešiau tarpusavio ryšius tarp Sibiro žmonių. Jie buvo labai geraširdžiai, viskuo labai dalindavosi – tiek maistu, tiek pagalba, patarimais, globa. Natūralu, kai išgyvenimo sąlygos žiaurios. Ir tai tapo sektinu tvirto, gražaus žmonių bendravimo pavyzdžiu.
– Kaip jūsų pačios gyvenime atsirado tapyba?
– Kai grįžome į Lietuvą, apsigyvenome Klaipėdos rajone. Uostamiestyje lankiau muzikos mokyklą ir dailės studiją. Šeima labai palaikė mano mokslus – išsiuntė mane iš kaimo gyventi į Klaipėdą pas močiutę, kad turėčiau galimybę ten mokytis.
Vėliau dailės studijas tęsiau jau brandžiame amžiuje, kai jau buvau savo karjeroje suradusi mėgstamus užsiėmimus. Šešerius metus mokiausi Savicko dailės mokykloje: kai tik ateidavo naujas tapybos dėstytojas, kartodavau kursą. Ėmiausi šios veiklos labai rimtai, visiškai investuodama į ją savo energiją. Anksčiau sprendimo stoti į Dailės institutą atsisakiau apgalvotai – nusprendžiau, kad nesu pakankamai gabi. Tačiau atėjo laikas, kai supratau, kad tapyba nuo šiol bus svarbiausia mano gyvenimo veikla. Ir gyvenu tuo jau 16 metų, visas 24 valandas per parą. Bet koks objektas man suponuoja kokią nors idėją, spalvinį sprendimą. Tiesiog kitaip negaliu. Net kai vertinu žmogaus sijono ir palaidinės spalvų derėjimą, elgiuosi kaip kažką komponuojantis žmogus.
– Kaip atsirado ši savotiška dailės studija, kurioje dirbate su vėžiu sergančiomis moterimis?
– Į mane su tokiu prašymu netikėtai kreipėsi viena bendrijos „Viktorija“ narė. Kai ji manęs paklausė, kur galėtų rinktis šios moterys, iš karto supratau, kad po šiuo stogu. Jau turėjau patirties su Šv. Kryžiaus namais kaip itin stipria vieta, kurioje vyksta labai gražūs dalykai. Religijai atsidavę žmonės čia atlieka labai didelį socialinį darbą: priima vargstančius, nuskriaustus, prasigėrusius.
Nors tuo metu aplinkybės nebuvo palankios – slaugiau labai sunkų ligonį, negalėjau pasakyti „ne“. Juolab kad netekau labai artimos bičiulės dėl tos pačios priežasties. Manyje nuskambėjo būtinybė padėti ir prisiėmiau šią veiklą kaip savanorystę. Tai įvyko prieš 10 metų.
Neturiu pretenzijos nei į dailės terapijos kursą, nei į dailės mokyklą. Tiesiog dalinuosi žiniomis, kurias į mane sudėjo mano mokytojai. Kai susipažinau su šiomis moterimis, jos jau turėjo šiek tiek patirties – pačios vaikystėje piešė, dalyvavo meno stovyklose, piešė mandalas, tačiau tai buvo trumpalaikiai projektai. Man buvo svarbu, kad ši veikla būtų nepertraukiama. Tikiu ta galia, kad jeigu atsiranda mikroklimatas, kuriame žmonės jaučiasi saugūs, jiems nereikia nei prašyti užsiėmimų, nei jaustis įsipareigojusiais būtinai ateiti, susikuria graži darbinė aplinka.
– Kaip vyksta jūsų užsiėmimai?
– Mes čia kalbame apie menus – kas tai yra, kaip gimsta paveikslas, o kad jis gimtų, reikia vaizduotės, emocijos, amato pamatų, medžiagų.
Startavome nuo paprastų temų – kompozicija, spalvos, spalvinė klausa, temperatūriniai režimai, technika, teptukai, potėpiai, formatai, parodos. Mes aptariame darbus, kurios jos tapo namuose, nes yra taip užsidegusios, kad negali sustoti, nes daugelis jų tapo namuose, po to imame kokią nors temą ir detaliai ją išnagrinėjame – su piešiniais, su kitų dailininkų darbų pavyzdžiais, albumais, su samprotavimais ir paralelėmis. Moterys perprato dailės virtuvę, įsisavino visas medžiagas, pradėjo dirbti su rimtais dažais, su drobe.
Tiesa, dažniausiai pasirenkame lietuvių tapytojų darbus ir juos kopijuojame. Taip jos mokosi. Iš dalies todėl neskatinu rodyti šių darbų labai plačiai. Tačiau didžiausios laimėjimas, kad jos visos išgyveno. Bendrijoje buvo daug moterų, kurios jau išėjusios, laidotuvės vyksta vos ne kas mėnesį, o šios moterys jaučiasi gerai. Ir man tai paskata dirbti toliau.
Savo darbus kasmet prieš Velykas eksponuojame Šv. Kryžiaus namuose, taip pat kasmet su nauja paroda ateiname į Nacionalinį vėžio institutą. Tai tarsi skolos grąžinimas vietai, kurioje jos buvo išgydytos, kurioje joms suteikta galimybė išgyventi. Tai labai gražus ritualas. Man labai norisi, kad jos grąžintų savo gautą dovaną ten, kur ją gavo. Tai suteikia kitokią gyvenimo kokybę ir praplečia pojūčių skalę. Jos per metus padaro daug – dirba penkios, o Santariškėse kabo 30 darbų.
– Ar būtent menas kuria šį stebuklą, apie kurį pasakojate?
– Žmogus, prisiliesdama prie meno, prisiliečia prie milžiniškų klodų. Ir būsena, kurią formuoja buvusio ligonio statusas, pakinta. Sužiba akys... Nesakau, kad įvyksta perversmas gyvenime, bet gyvenimas pasipildo kitokiais dalykais nei vaistų dėžutė ar nežinia dėl ateities. Jų gyvenime atsiranda gražus mistiškas veiksmas – jos pasistato molbertą savo virtuvėje ir tapo ant drobės saulės laidoje.
Jos ne tik gauna, bet ir duoda. Jos tampa kitokios šeimoje, kitokios bendruomenėje. Jos visos labai brandaus amžiaus – 75–80 metų, bet mes tiek daug turime kalbos, tiek daug dar visko norime sužinoti ir padaryti.
– Galima sakyti, kad jos praturtėja dvasiškai?
– Galima ir taip sakyti. Atsiranda dar vienas gyvenimo komponentas, kuris iki šiol buvo užribyje, nenaudojamas. Aš stengiuosi, kad būdamos čia jos užmirštų visa kita. Mes pamirštame buitį ir koncentruojamės į bendražmogiškus dalykus, aptariame grožio, estetikos, filosofijos, istorijos, dvasinio pasaulio, žmonių tarpusavių santykių temas. Juk menas persipina su viskuo, kas yra gyva ir būdinga žmogui: estetika, grožis, moteris, moralė, padorumas, dvasios jėga...
Šios moterys gyvena kitokį gyvenimą. Pavyzdžiui, išvažiuoja į kelionę ir grįžta su Prahos aikštės eskizais. Grįžusios nutapo tą aikštę, tada pagalvojame, kad reikia kokį nors Vilniaus senamiesčio kampelį nutapyti, tada pereiname prie ornamentikos ir t.t. Tai tikra rimtas, intensyvus kūrybinis procesas, kuris keičia ir jų gyvenimo kokybę, ir jų vidinę savijautą.
