Diagnozė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus
Prabilusi apie gyvenimą iki diagnozuotos ligos, Aida pripažįsta, kad šis buvo visiškai kitoks nei dabar. Moteris yra vestuvinių suknelių dizainerė, turėjo savo vardo studiją Vilniaus centre, tad nuolat dirbo su klientėmis, kūrė kolekcijas.
„Mano gyvenimas buvo lyg kito žmogaus. Nuolat buvau paskendusi darbuose – tiesa, savo noru. Bandymas auginti ir išsaugoti verslą buvo mano oras bei vanduo, – pasakoja A.Kapočiūtė. – Deja, pandemija ir karantino suvaržymai smarkiai paveikė verslą. Turėjau galimybę sustoti, viską perskaičiuoti ir priimti sprendimą bent laikinai tai sustabdyti bei uždaryti saloną.“
Kiek vėliau, tų pačių metų pabaigoje, gyvenimas Aidą dar labiau sustabdė – ji išgirdo savo diagnozę – ketvirtos stadijos išplitęs skrandžio vėžys.
„Kiek save prisimenu, nuo mažens turėjau problemų su virškinimu. 2020 metų vasarą, kai patyriau nemažai streso, simptomai paūmėjo. Nusprendžiau profilaktiškai pasitikrinti, tačiau, žinoma, karantino metu tai užtruko gana ilgai“, – sako A.Kapočiūtė.
Tuo metu Aida tikina stengusis nežaisti gydytojų ir nespėlioti, kokia sveikatos problema ją gali kamuoti. Nors visa širdimi moteris norėjo tikėti, kad nieko rimto nėra, blogos mintys neapleido.
„Apie onkologinės ligos diagnozę niekada nesusimąsčiau, todėl tai buvo mažų mažiausiai kaip perkūnas iš giedro dangaus. Atrodė, kad jau viskas, manęs nebėra, o galbūt iš viso ir nebuvo. To vidinio jausmo niekaip negalima nusakyti.
Nežinojau, nei ką daryti, nei ką galvoti. Pasinėriau lyg į sapną, iš kurio negalėjau pabusti. Tačiau po kurio laiko viskas šiek tiek atslūgo“, – prisimena A.Kapočiūtė.
Atrodė, kad jau viskas, manęs nebėra, o galbūt iš viso ir nebuvo.
Aida atvira – pirmomis savaitėmis buvo itin sunku, ji jautėsi tarsi nesava, tad tam, jog susiformuotų tikėjimas savimi, prireikė laiko ir papildomos pagalbos, tokios kaip knygos, meditacijos bei kitų žmonių palaikymas.
„Apima antgamtiška būsena, kai viską pervertini ir bandai atsibusti iš košmaro, prisikelti naujam gyvenimui. Vis dėlto būti stipri sau prisižadėjau dar prieš pradedant aktyviai lankytis pas gydytojus“, – pasakoja A.Kapočiūtė.
Nemažai žmonių, išgirdę panašias diagnozes, dažnai būna sukrėsti, o galvoje ima suktis mintys, kodėl taip nutiko būtent jiems. Vis tik Aida išgyveno priešingą etapą, kai kartą susimąstė, kodėl turėtų būti ne jai.
„Juk pasaulyje tiek nuostabių žmonių, kuriems nutinka skaudesnių išgyvenimų. Ar jie to nusipelnė? Tikrai ne. Viską priimti bandau kaip didelę pamoką, galimybę pradėti iš naujo. To mano gyvenime tikrai reikėjo“, – sako A.Kapočiūtė.
Sudėtingu periodu išlikti stipriai Aidai padėjo gyvenimo draugas, į kurį ji visada remiasi, ir kiti artimieji.
„Jis yra geriausia, ką turiu. Visada mane palaiko, yra kartu. Žinoma, visų artimųjų parama yra neįkainojama, bet labiausiai viską suprantantis yra tas žmogus, kuris kiekvieną dieną išgyvena kartu“, – pasakoja A.Kapočiūtė.
Mintimis žiūri į sveiką ir kupiną džiaugsmo ateitį
Šiuo metu Aidai yra taikomi pastovūs chemoterapijos kursai, kurie derinami su papildomomis procedūromis. Kaip ji sako, dabartiniame etape monotonijos visai nėra, o daug kas priklauso nuo savijautos.
„Kiekviena diena nelygi kitai. Gydymo kursas taip pat nuolat keičiasi, ligoninę kartais tenka aplankyti visai neplanuotai. Kai jaučiuosi geriau, stengiuosi išnaudoti kiekvieną turimą akimirką: džiaugiuosi gyvenimu, skaitau, medituoju, sužinojau ką nors naujo ar tiesiog tvarkausi buityje. Taip ir bėga dienos“, – pasakoja A.Kapočiūtė.
Nors nuo išgirstos diagnozės jau praėjo laiko, Aida ligos nepriėmė, tačiau suvokia ir supranta, kaip tai yra rimta.
„Aš ligos nelaikau sau – atiduodu atgal. Tegul eina, iš kur atėjusi. Prie jos neprisirišau, man jos nereikia. Juokais vadinu tai karštos bulvės žaidimu – tik gavau, iš karto metu į šalį. Man taip geriau. Renkuosi mintimis žiūrėti į ateitį, sveiką, kupiną džiaugsmo, meilės ir ramybės gyvenimą, – tikina A.Kapočiūtė.
– Žinoma, sunkių fiziškai bei emociškai dienų neišvengiamai būna. Tuo metu stengiuosi savęs per daug nespausti, randu nors ir mažas smulkmenas, už kurias esu dėkinga, priimu tai kaip pamoką. Medituoju ir tikiu, kad viskas yra gerai.“
Aš ligos nelaikau sau – atiduodu atgal. Tegul eina, iš kur atėjusi.
Anot Aidos, vienu metu situacija buvo šiek tiek pagerėjusi, po kurio laiko liga stabilizavosi, o vėliau vėl paūmėjo.
„Panašu, kad pokyčių į gera nematyti, – prasitaria A.Kapočiūtė. – Suprantu, jog tai yra savotiška kelionė su savo keliais bei takeliais. Nors išgirsti naujus tyrimų atsakymus būna baisu, o dažnai ir nesmagu, viską priimu, kaip yra. Tikiu savimi ir esu pozityvi – kas daugiau belieka.“
Savo išgyvenimais dalijasi tinklaraštyje
Išgirdus diagnozę, po kurio laiko Aidai kilo mintis pradėti rašyti tinklaraštį „Jokių bet“. Kaip pati sako, pavadinimą įkvėpė tai, kad anksčiau žodis „bet“ jos gyvenime buvo itin dažnai naudojamas.
„Visuomet rasdavau būdų jį įprasminti: viskas gerai, bet; nusipelniau atostogų, bet; ko nors noriu, bet... Vis save stabdžiau iki galo neleisdama nei džiaugtis gyvenimu, nei jausti, kad esu verta daugiau, – prisimena A.Kapočiūtė.
– Liga tikrai privertė pergalvoti ne tik gyvenimą, bet ir mintis, jų įtaką mano aplinkai. Tinklaraščio pavadinimą pasiūlė mano gyvenimo draugas. Kai diskutavome, ar man reikia vietos internete išsakyti savo mintimis, iš lūpų vėl išsprūdo „bet“. Tuomet abu supratome, kad man to reikia, o pasirinktas pavadinimas viską įprasmino.“
Aidos tinklaraščio įrašai primena dienoraštį, kuriame atvirai rašomi išgyvenimai, dalinamasi jausmais. Moters teigimu, ten ji tyliai, bet tuo pačiu ir garsiai, pasako viską, ką galvoja.
„Vieni eina išpažinties pas kunigą, kiti – pas psichologą, treti rašo dienoraštį arba viską laiko savyje. Aš pasirinkau rašyti internetinį dienoraštį, – sako A.Kapočiūtė. – Neprisirišdama prie savo minčių, leidžiu joms skristi tolyn. Jei kas nors perskaito ir žmonėms nors kiek rezonuoja, man tai teikia begalinį džiaugsmą.“
Vos pradėjusi rašyti tinklaraštį, Aida sulaukdavo daug komentarų ir asmeninių žinučių, tačiau jų su laiku sumažėjo. Anot moters, vieni dalinasi savo ar artimųjų patirtimis, o kiti palaiko ir drąsina.
„Yra ir tokių, kurie iš geros širdies dalinasi galimais alternatyviais gydymo būdais bei istorijomis, kaip jie padeda. Esu dėkinga, kad tiek daug žmonių neliko abejingi ir jiems rūpiu“, – tikina A.Kapočiūtė.
Aida džiaugiasi, kad atsiranda žmonių, kurie skiria savo laiką perskaityti jos išsakomoms mintims, ir nori tikėti, jog bent ką nors pavyksta įkvėpti.
„Nežinau, ar galima sakyti, jog mano tinklaraštis kam nors realiai padeda. Noriu tikėti, kad jis niekam netrukdo. Gal kam nors leidžiu sustoti ir kitu kampu pažvelgti į savo gyvenimą, iš naujo įvertinti tai, ką turi“, – svarsto A.Kapočiūtė.
Noriu tikėti, kad jis niekam netrukdo.
Sunkesnės ligos neretai žmones priverčia iš naujo permąstyti savo požiūrį, jie supranta, koks trapus yra gyvenimas ir ima vertinti kiekvieną jo minutę. Aidos nuomone, tai yra neatsiejami dalykai, o jos istorija – ne išimtis.
„Sakoma, kad tik supratęs, jog mirsi, pradedi iš tiesų gyventi. Anksčiau tikrai nevertinau savęs ir turimo gyvenimo. Vis atrodė, kad vėliau viskas bus kitaip, geriau... Galbūt drastiškai nuskambės, bet esu dėkinga už ligą, didžiausią pamoką, kurią ji man davė.
Dabar branginu kiekvieną akimirką, net ir sunkiausią, nes jos mane moko kantrybės bei tikėjimo, jog viskas gali būti kitaip“, – teigia A.Kapočiūtė.
Aida dar negali pasidžiaugti stebuklingo išgijimo istorija, kuri, kaip pati sako, būtų įrodymas, kad tai, ką daro, veikia. Vis dėlto moteris pabrėžia, kad svarbiausia yra turėti noro gyventi.
„Su noru gyventi ateina tikėjimas savimi ir begalinis užsidegimas judėti į priekį. Tuomet nesvarbu, ką sako gydytojai ar tyrimų rezultatai. Svarbiausia žinoti, kad viskas vyksta ne be priežasties“, – mano A.Kapočiūtė.
