Moteriai nuo skausmo temo akyse, gydytojai tai pasirodė normalu
„Esu jauna 30 metų moteris, mylinti gyvenimą ir turinti daug veiklos. Turiu šeimą, bet neturiu vaikų. Mano istorija prasidėjo prieš metus.
Vieną vakarą pajutau stiprų skausmą pilvo apačioje. Supratau, kad skausmo priežastis tikrai nėra virškinimas, jis susijęs su moteriškomis problemomis. Skausmas buvo toks stiprus, kad temo akyse, todėl mane išvežė tiesiai į ligoninę. Gyvenu šalia ligoninės, tad anksčiau vis juokaudavau: kaip gerai, traumatologinis ir skubi pagalba – visai šalia. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, gyvenu šalia ne tos ligoninės.
Taigi ligoninės priimamajame mane nusiuntė ginekologo apžiūrai. Ginekologė mane apžiūrėjo ir pateikė savo ekspertinę išvadą: „Sveikinu, jums vaisingos dienos. Esate sveika, šitie skausmai tik dėl vaisingų dienų, jūs tikrai visiškai sveika.“
Suabejojusi tokia išvada paprašau papildomų tyrimų (logiškas noras, nes anksčiau tokio stiprumo skausmų nebūdavo). Tačiau gydytoja pareiškė, kad jokie tyrimai nereikalingi, man tikrai viskas gerai. Beliko pasitikėti gydytoja ir grįžti namo, kur tris dienas neišsiverčiau be nuskausminamųjų“, – pasakojo Dovilė.
Diagnozė paaiškėjo atsitiktinai
Nors skausmai ją kankino visą pusmetį, kai jau labai skaudėdavo, moteris išgerdavo vaistų nuo skausmo ir gyveno toliau, kadangi gydytoja pasakė, kad ji sveika. Praėjus pusmečiui visai atsitiktinai, paraginta savo gydytojos, ji vėl pakliuvo pas ginekologą profilaktiniam gimdos kaklelio vėžio tyrimui.
Tą šaltą kovo mėnesio dieną žemė sujudėjo po kojomis, vaizduotė pradėjo piešti blogiausius scenarijus. Atrodė, kad gyvenimas baigiasi, ašaros riedėjo upeliais, griuvo visas pasaulis.
„Atsakymas turėjo būti po savaitės. Paskambinau į kliniką, bet registratorė informavo, kad nei ginekologė, nei šeimos gydytoja telefonu jo nekomentuos. Keista – pagalvojau. Ir šiek tiek neramu pasidarė. Per porą dienų išsikovojau atsakymą el. paštu, kadangi pas ginekologę patekti galėjau tik po mėnesio. Gautas atsakymas – HSIL (žymūs plokščialąsteliniai intraepiteliniai pokyčiai), rekomenduojama kolposkopija ir biopsija. Kadangi kantrybės neturiu, prasidėjo google'inimo dienos. Susiradau, kur galima atlikti kolposkopiją su biopsija ir tą pačią dieną nuvažiavau išsitirti.
Atsakymo laukti vėl savaitę... Diagnozė – „carcinoma in situ“ (vėžio ląstelės, dar apribotos vienoje organizmo vietoje ir visiškai nepažeidusios aplinkinių audinių). Kitaip tariant, pradinė vėžio stadija. Tą šaltą kovo mėnesio dieną žemė sujudėjo po kojomis, vaizduotė pradėjo piešti blogiausius scenarijus. Atrodė, kad gyvenimas baigiasi, ašaros riedėjo upeliais, griuvo visas pasaulis“, – atviravo pašnekovė.
Gluminantys medikų klausimai
Rytojaus dieną ji pasistengė susiimti ir veikti. Susirado tris onkoginekologus ir nusprendė su jais visais pasikalbėti. Vis dar kirbėjo mintis, kad dar nėra nieko bloga, o gal įvyko klaida, daugybė gal... Šiandien ji jau gali patarti likimo draugėms, kad jos būtų drąsios, kovotų dėl savęs, eitų, kalbėtųsi, gautų kelias gydytojų nuomones ir nebijotų užduoti kvailų klausimų. Ji netgi įsigudrino jų atsakymus užsirašinėti, kadangi buvo tokios emocinės būsenos, kad sunkiai ką galėjo atsiminti.
Kur jūs buvote anksčiau? Ligoninėje, toje, prie namų, kur sakė, kad nereikia tyrimų. Kodėl jūs dar negimdžiusi? Todėl, kad negimdžiusi. Jums 29 ir neištekėjusi? Čia atsakymo nereikia.
„Per tris vizitus pas tris daktarus išgirdau visko. Kur jūs buvote anksčiau? (Ligoninėje, toje, prie namų, kur sakė, kad nereikia tyrimų). Kodėl jūs dar negimdžiusi? (Todėl, kad negimdžiusi). Jums 29 (tuo metu dar buvo) ir neištekėjusi? (Čia atsakymo nereikia). Jūs nebeturėsite vaikų. (Šitas pats pozityviausias). Buvo aišku tik viena: reikalinga skubi konizacija (chirurginė intervencija, kurios metu paimamas gimdos kaklelio audinys ir ištiriamas mikroskopu).
Konizaciją nusprendžiau darytis valstybinėje ligoninėje (ne toje, prie kurios gyvenu ir kurioje sakė, kad tyrimų nereikia). Procedūra įvyko sklandžiai – išpjauti 2 gimdos kaklelio gabalėliai. Prasidėjo dar vienas laukimo etapas, po kurio turėjo paaiškėti, kas išpjauta ir ar visos vėžinės ląstelės pašalintos. Atvykusi į ligoninę atsakymo, sužinojau, kad viso vėžio pašalinti nepavyko – likučiai pjūvio kraštuose. Tolimesni tyrimai po 6 mėnesių, kuomet ir bus aišku, ką daryti toliau“, – pasakojo moteris.
Ar atsiradę pilvo skausmai galėjo būti susiję su gimdos kaklelio vėžiu, patikrinti jau neįmanoma. Teoriškai – taip, praktiškai – jau tada reikėjo atlikti išsamesnius tyrimus. Kita vertus, po operacijos skausmai liovėsi.
Beje, norint patekti pas onkoginekologą nemokamai labai sunku. Laukti reikia iki trijų mėnesių. Dovilė tik po ilgos kovos gavo vadinamąjį „žalią koridorių“, kai skubos tvarka priima per dvi savaites.
„Pirmą kartą man registratūroje pasakė, kad pagal ligos kodą „žalias koridorius“ man nepriklauso. Tik po to, kai pati išsiaiškinau, kad nors mano ligos kodas ir nenurodytas priėmimo tvarkoje, bet su juo taip pat priimama skubos tvarka, mane užregistravo“, – prisiminė pašnekovė.
Vaikai šeimos vizijoje buvo visada
Su savo dabartiniu vyru, už kuriuo ištekėjo tik neseniai (visos šios istorijos sūkuryje), Dovilė draugauja jau penkerius metus, ir jie jau seniai yra aptarę, kad norės turėti vaikų, tačiau jų gimimą, kaip daugelis šiuolaikinių porų, buvo atidėję, kadangi aktyviai dirbo. Natūralu, kad moteris nusprendė pasidomėti galimybėmis pastoti po konizacijos.
Rado sėkmės istorijų, kai moterys pastoja, tiesa, sėkmingai išnešioja ne visos, tačiau kartais net ir pačios pagimdo, be Cezario pjūvio. Tačiau Dovilė puikiai suprato, kad jeigu reikės dar kartą chirurginio ar kitokio gydymo, galimybė susilaukti vaikų dar labiau mažėja, todėl pasidomėjo įvaikinimo galimybėmis. Mat jai – ne dvidešimt penkeri, todėl pati pastoti bandytų daugiausia dvejus metus.
Čia ji susidūrė su dar vienu akibrokštu.
Nustebino ligų, kurioms esant draudžiama įsivaikinti, sąrašas
„Mūsų sveikatos apsaugos sistema yra... (žodį pasirinkite patys). Teisės akte „Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašas“ yra pateikiamas ligų, kuriomis sergantis asmuo negali įsivaikinti, sąrašas.
Jame, kartu su šizofrenija, kliedesiniais ar šizoefektiniais-psichoziniais sutrikimais, protiniu atsilikimu ir kitomis ligomis yra pateikiamas ir piktybinių navikų sąrašas, kuriame yra ir mano diagnozė, išskyrus tuos atvejus, jei po baigto aktyvaus gydymo praėjo penkeri metai ir gydantis gydytojas pateikia išvadą, kad nenustatytas ligos progresavimas.
Aš suprantu, kodėl nustatytas penkerių metų laikotarpis. Tačiau šiandien tai jau neturėtų būti pagrindinis kriterijus, sprendžiant leisti įsivaikinti ar ne.
Išvertus: asmuo, turintis tiek 1–4-tos stadijos vėžį, tiek piktybinį naviką „in situ“, negali įsivaikinti. Klausimas Aurelijui Verygai: ministre, gal vietoj savo visų draudimų peržiūrėtumėte šį? Nekalbu apie paskutinių stadijų onkologines ligas. Tačiau ar šis ligų sąrašas yra logiškas? Ar asmenims, negalintiems turėti vaikų, reikia atimti šansą įsivaikinti? Gal geriau suteikti šansą jauniems žmonėms užauginti dorus šalies piliečius?“ – piktinosi Dovilė.
Ji suprantanti draudimą įsivaikinti, kai neaiški, trečios ar ketvirtos stadijos vėžiu sergančio žmogaus ateitis, tačiau užtenka peržvelgti nuogą statistiką, kad suprastum, koks gydymo proveržis pasiektas sergant ankstyvomis vėžio stadijomis.
„Šiuo atveju penkerių metų draudimas, mano manymu, yra per ilgas laiko tarpas, jis tikrai galėtų būti trumpesnis. Kai tau dvidešimt keleri, gali laukti penkerius metus, bet kai esi vyresnis, penkeri metai yra per daug. Aš vaikams, kurių daugybė auga globos namuose, jau daug galėčiau duoti dabar, kodėl turiu laukti penkerius metus?“ – svarstė pašnekovė.
Pažanga medicinoje – didžiulė, tačiau įstatymai pasenę
Asociacijos „Kraujas“, vienijančios kraujo vėžiu ir kitomis retomis vėžio formomis sirgusius, sergančius ligonius, artimuosius ir gydytojus, prezidentė Ieva Drėgvienė patvirtino, kad draudimas vėžiu sirgusiems žmonėms penkerius metus, o kai kuriais atvejais – ir 10 metų, įsivaikinti iš tiesų kelia problemų.
Pašnekovė pasakojo pati žinanti šeimą, kurioje vyras sirgo onkologine liga. Po nesėkmingų bandymų pastoti šeima pradėjo domėtis įvaikinimo galimybe, bet pasirodė, kad jie negali to padaryti. Jos manymu, toks draudimas jau tampa nebepagrįstas, ypač sergant geros prognozės onkologine liga. Pavyzdžiui, Hodžkino limfoma dažniausiai serga jauni žmonės, bet 80 proc. atvejų jie visiškai pasveiksta, netgi neturi neįgalumo.
„Aš suprantu, kodėl nustatytas penkerių metų laikotarpis, kadangi tik po penkerių metų galime pasakyti, kad pasiekta ligos remisija. Todėl šiuo atveju galvojama, kas bus su vaiku, jei jį įsivaikinęs žmogus vėl susirgs. Ne šiaip sau tas skaičius atsirado. Ir išgyvenamumas, susirgus vėžiu, skaičiuojamas penkeriems metams. Tačiau šiandien tai jau neturėtų būti pagrindinis kriterijus, sprendžiant leisti įsivaikinti ar ne. Mano manymu, tam tikrais atvejais reikėtų klausti gydytojų prognozės ir atsižvelgti į jų išvadas.
Juk vėžys – kuo toliau, tuo labiau įveikiama liga. Jeigu yra žinoma, kad prognozė – gera, pritaikius gydytojų konsiliumo išvadas, tikrai būtų galima leisti šeimai įsivaikinti. Pavyzdžiui, jei moteris susirgo gimdos vėžiu, jai tiesiog pašalinama gimda ir daugiau – jokių problemų. Tai lengviausiai išgydomas vėžys. Kitas pavyzdys: 99 proc. vyrų, susirgusių sėklidžių vėžiu, po chemoterapijos visiškai pasveiksta, bet nebegali turėti vaikų. Šeima nori įsivaikinti, bet turi laukti penkerius metus“, – svarstė I.Drėgvienė.
Pasak pašnekovės, teisės aktais vėžiu sergantys žmonės iš tiesų stigmatizuojami, nors šiuo metu yra keturios onkologinės prevencinės programos, kurių tikslas – kuo anksčiau diagnozuoti onkologinį susirgimą, o tai reiškia, kad pasveikti yra labai daug šansų.
„Juk gali būti vyresnio amžiaus žmonės, kurie užaugino savo vaikus ir pajėgūs dar jų auginti. Jie turi plačią širdį ir nori įsivaikinti. Tačiau sirgusiems prostatos arba sėklidžių vėžiu, kuris tikrai labai sėkmingai gydomas, sudaromos kliūtys tai padaryti. Jau ne vienerius metus kalbame, kad vėžys jau nėra mirties nuosprendis, kad tai lėtinė liga, kuri pagydoma. Deja, įstatymai pasenę ir neatitinka esančios realybės“, – įsitikinusi pacientų atstovė.
SAM: galiojanti tvarka pagrįsta
Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos Motinos ir vaiko sveikatos skyriaus specialistės Valerijos Mildos Tabarienės, labai gaila, kad šeima negali įsivaikinti vaikelio, nes yra išties daug vaikų, kuriems reikia šeimos ir meilės.
Tačiau kaip bebūtų apmaudu šioje situacijoje, teisės aktai visiems galioja vienodi ir pirmiausia žiūrima vaiko interesų, ypač tokiu jautriu atveju, kai kalbama apie vaikus, kurie vieną kartą jau yra netekę šeimos. Siekiama juos apsaugoti nuo stiprių negatyvių išgyvenimų dar kartą. Todėl teisės aktais yra numatyta, kad vaikus įsivaikinti norintys žmonės turi būti sveiki.
Įsakymas parengtas siekiant, kad būtų parenkama vaiko poreikius geriausiai atitinkanti šeima, o visos įsakyme įtrauktos ligos ir būklės yra rimtos.
„Pagal galiojančią tvarką įvaikintojais negali būti žmonės, sergantys tam tikromis ligomis. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašas buvo patvirtintas 2015 metais, jis suderintas su gydytojais onkologais, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Įsakymas parengtas siekiant, kad būtų parenkama vaiko poreikius geriausiai atitinkanti šeima, o visos įsakyme įtrauktos ligos ir būklės yra rimtos.
Sergant piktybinio naviko I arba II stadija, taip pat „in situ“, po baigto aktyvaus gydymo praėjus atitinkamai 10 arba 5 metams, gydantis gydytojas gali pateikti išvadą, kad nenustatytas ligos progresavimas. Sergant III ar IV piktybinio naviko stadija tokios galimybės nėra numatyta“, – teigė SAM atstovė.
