Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vėžiu sirgusios mamos netekusi Emilija nusprendė tapti donore: padėti labai paprasta, reikia tik veikti

Mitų, susijusių su donoryste, vis dar turime apsčiai, nors informacijos apie tai netrūksta. Emilija Kalusevičienė, turinti donoro kortelę, tapusi ir kraujo bei kaulų čiulpų donore sako, kad ją šiems žingsniams pastūmėjo noras padėti kitiems.
Emilija Kalusevičienė
Emilija Kalusevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Didelį vaidmenį suvaidino ir tai, kad vaikystėje mačiau, kaip mano mama sirgo vėžiu. Augau šešių vaikų šeimoje, kur buvau mažiausia. Kadangi mama neturėdavo kam manęs palikti, į ligonines aš keliaudavau kartu. Man šiandien sunku pasakyti, kaip atėjo suvokimas, kodėl gyvybė tokia brangi, kodėl reikia padėti kitiems, bet manau, tai yra ir mano mamos nuopelnas. Mama sirgo penkerius metus, o mirė kai man buvo 9-eri. Aš pati turiu šešerių metų sūnų ir prisimenu labai gerai save tokio amžiaus ir tą jausmą, kaip aš noriu padėti kitiems“, – sako Emilija.

Sulaukusi 18 metų tapo kraujo donore

Tik tapusi pilnamete, moteris nusprendė tapti kraujo donore. „Mano kraujo grupė gana reta, todėl duodavau kraujo kas pusę metų. Tiesa, kuriam laikui buvau sustojusi dėl nėštumo ir žindymo laikotarpio, tačiau šiuo metu ir vėl aukoju. Tuo pačiu manyje jau seniai sukosi mintis, kad galėčiau tapti ir organų donore – paaukoti savo organus po mirties tam, kad galėčiau išgelbėti kažkieno gyvybę. Tuo metu susidūriau ir su daugybe mitų, tačiau tai manęs nė kiek neišgąsdino ir net prajuokino. Taigi jau dvejus metus esu registre. Prieš tai aš pasikalbėjau su artimiausiais šeimos nariais, kurie mane labai palaikė“, – pasakojo Emilija.

Ji prideda, kad daugelis žmonių kažkodėl įsivaizduoja, kad turėdamas donoro kortelę, kone ruošiesi mirčiai. „Jokiu būdu – aš priėmiau tai kaip faktą, kad amžinai negyvensiu ir po savo mirties galėsiu kažkam išgelbėti gyvybę. Daugelis pamiršta, kad ir savo artimųjų rate gali turėti sunkiai sergančiųjų, kuriuos išgelbėti gali donoras. Beje, šią vasarą dar tapau ir kaulų čiulpų donore – šioje srityje yra ne ką mažiau mitų. Žmonės dažnai net nežino, kas tie kaulų čiulpai. Užsiregistravau, nes galbūt padėsiu tam, kuriam tos pagalbos reikės labiausiai“, – sako moteris.

Skatina nelikti abejingiems

Emilija dalinasi, kad su artimaisiais aptarė tik tapimą organų donore ir čia sulaukė palaikymo ir paskatinimo. „Pasirinkimą tapti kaulų čiulpų donore pasakiau jau po fakto – bet mano vyras jau pripratęs prie tokių dalykų, – juokėsi pašnekovė. – Savo veiksmais noriu paskatinti mane supančią aplinką, draugus, pažįstamus. Ruošiamės šventiniam laikotarpiui ir dažnai nematome, kad kažkam reikėtų pagalbos. O juk žmonės serga nuolat – nesvarbu, ar Kalėdos, ar Naujieji metai. Skatinu apgalvoti visus savo galimybę tapti donorais. Aš net buvau suorganizavusi kraujo akciją savo darbe – atvyko autobusiukas ir davėme kraujo. Tuo noriu pasakyti, kad padėti labai paprasta, reikia tik veikti“, – mano Emilija.

Paklausta, ką pasakytų žmogui, kuris abejoja, bet norėtų tapti donoru, ji siūlo pirmiausia pagalvoti apie šeimą ir artimuosius. „Nežinai, kada tau pačiam prireiks – ši frazė lydi ir mano apsisprendimą. Dažnai mes tik skausmo ištikti pasineriame giliau, susimąstome, todėl skatinu nepamiršti vieniems kitų. Ne daiktai, dovanos yra svarbiausia, norisi, kad mes visi išlaikytume empatiją ir meilę vieni kitiems“, – kalbėjo Emilija.

Audronė Būziuvienė, Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė: „Vienas donoras gali padėti net 7 žmonėms“

„Pritarimas organų donorystei nieko nekainuoja, tačiau transplantacijos laukiančiam žmogui gali padovanoti neįkainojamą dovaną – sugrąžinti sveikatą ar net išsaugoti gyvybę. Vos vienas organų ir audinių donoras galėtų sugrąžinti sveikatą ir pagerinti gyvenimo kokybę daugiau nei 7 sunkiai sergantiems žmonėms.

Audinių, ląstelių ir organų donorystei reikia tik pritarti: šia tema pasikalbėti su artimaisiais, ar po mirties jie sutiktų savo audinius, ląsteles ir organus dovanoti transplantacijai. O tada savo pritarimą arba nepritarimą galima „formalizuoti“. Aišku, galima ir pirmiau užpildyti sutikimą ar nesutikimą, o tik tada kalbėtis su šeima.

Audinių, ląstelių ir organų donorystėje pokalbis su artimiausiais žmonėmis yra labai svarbus, nes nuima sprendimo naštą nuo jų pečių, kai intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas anesteziologas reanimatologas klaus, ar jie sutiktų mirusiojo organus dovanoti transplantacijai.

Sutikimą ar nesutikimą galima užpildyti internetu arba Nacionaliniame transplantacijos biure, per renginius, kuriuose dalyvauja biuro darbuotojai, taip pat – vaistinėse, pas šeimos gydytojus, kraujo centre. Sutikimo užpildymui reikia tik asmens dokumento ir apsisprendimo – nereikia jokių tyrimų ir pan. Visi tyrimai bus atlikti tik tuo atveju, kai bus konstatuota smegenų mirtis.

Sutikimas yra aukštos moralės žmogaus apsisprendimas, bet tai tikrai nereiškia, kad tapsite donoru. Tam reikia išskirtinės mirties – smegenų mirties, o tai gali ir nenutikti. Per metus būna apie 40 000 mirčių, o išskirtinių – tik iki 150.

Apsisprendimą po mirties tapti donoru patvirtinančią kortelę mūsų šalyje turi 46 641 žmogus. Duomenys yra saugomi Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. Tačiau jei bus pradėtas donorystės procesas, tame registre esančių žmonių artimiesiems bus tikrai lengviau patvirtinti mirusiojo sprendimą, nes jo užpildytas sutikimas – tai išreikšta valia, tarsi testamentas. Tačiau giminės turi teisę ir nesutikti. Medikai jų poziciją gerbia, nes tai – moraliniai dalykai.

2021 metais Nacionalinio transplantacijos biuro užsakymu buvo atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa, kuri parodė, kad audinių, ląstelių ir organų donorystei pritaria 72 procentai tyrimo dalyvių. 54 procentai apklaustųjų sakė, kad jų apsisprendimą tapti organų donoru lemtų donorystės prasmės suvokimas. Beje, pagal minėtą apklausą, 17 procentų respondentų svarbu pasitikėjimas gydytoju, o 6 procentams – dvasininko įtikinimas. Tačiau apklausa lieka apklausa, o kai žmogui konstatuojama smegenų mirtis ir jo artimųjų klausiama apie donorystę, pritaria maždaug 50 procentų.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijų laukia 314 žmonių: 82 – inksto, 26 – širdies, 7 – plaučių, 2 – širdies-plaučių komplekso, 38 – kepenų, 159 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 7 vaikai. Šių žmonių likimas priklauso nuo visuomenės pritarimo organų donorystei ir artimųjų apsisprendimo padovanoti savo artimojo organus po jo mirties.

Per šiuos metus Lietuvoje iš viso atlikta 161 organų ir audinių transplantacija, dovanojusi viltį gyventi, pasveikti ir sugrįžti į pilnavertį gyvenimą sunkiai sirgusiems žmonėms“, – savo komentare teigė A.Būziuvienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų