Auglys išdygo be įspėjimo
Oficiali Ado diagnozė – inkstų vėžys, trečios stadijos nefroblastoma. Liga išsivystė taip greitai, kad tėvai nespėjo susivokti, kas vyksta.
„Spalio pradžioje atšventėme jo pirmąjį gimtadienį, o lapkričio 22 d. jau buvome skubiai išsiųsti į Kauno klinikas ir iš karto paguldyti į onkologinį skyrių. Tuo metu auglys buvo toks didelis kaip greipfrutas.
Jis buvo matomas iš nugaros, kai vaikas vaikščiojo, taip pat siaubingai išsipūtė pilvas. Visa tai įvyko žaibiškai. Kol kreipėmės pagalbos, auglys dar labiau paaugo. Echoskopuotoja Marijampolėje buvo išsigandusi – sakė, kad auglys užima tiek vietos, kad kepenys kažkur po šonkauliais nustumtos, net neįmanoma jų apžiūrėti.
Man, kaip mamai, akys plačios, ašaros bėga, nesuprantu, kas ant to lapo parašyta, tik suprantu, kad kažkas labai negerai, nors pačiai mintis, kad jam vėžys, iš pradžių nekilo. Maniau, kad tiesiog kažkoks darinys.
Kaip vėliau sužinojome, šios rūšies augliai iš tiesų auga labai greitai, per savaitę gali padvigubėti. Kai išoperavo, jo skersmuo siekė 14 cm, paties inksto buvo likęs tik kraštelis, nors prieš operaciją buvo skirti keturi trumpi chemoterapijos kursai siekiant auglį šiek tiek sumažinti“, – pasakojo berniuko mama Vaida Avižienienė.
Kaip vėliau sužinojome, šios rūšies augliai iš tiesų auga labai greitai, per savaitę gali padvigubėti.
Moteris spėja, kad pirmuoju ligos pranašu galėjo būti netikėtas vaiko susirgimas pačią pirmą lapkričio dieną. Jam netikėtai pakilo aukšta temperatūra, tačiau daugiau jokių požymių nebuvo – nei slogos, nei gerklės skausmo ar kosulio. Kitą dieną ji taip pat staiga nukrito.
Netikėta žinia: pagal protokolą gydymas baigtas
Po operacijos vėl sekė ilgas gydymas chemoterapija, spindulinė terapija, tačiau ramybė truko neilgai. Po penkių mėnesių pašalinto inksto ložėje vėl buvo rasti du darinukai centimetro skersmens, taip pat kilo įtarimų, kad atsirado metastazių plaučiuose. Mat šis auglys metastazuoja arba kepenyse, arba plaučiuose. Kompiuterinė tomografija medikų įtarimus patvirtino – metastazių buvo tiek daug, kad visų jų išoperuoti būtų neįmanoma. Todėl buvo taikoma spindulinė terapija.
„Nebuvo jokių simptomų, pagal kuriuos nuspėtume, kad šitaip paveikti jo plaučiai. Kaip sakė gydytoja, jų ir neturėjo būti. Tik kai metastazės traukiasi, jos gali šiek tiek dirginti plaučius“, – sakė Vaida.
Pasak jos, iš pradžių gydytojai tėvus ramino, kad ši vėžio rūšis yra lengvai išgydoma. Ir tikrai – ji pažįsta ne vieną vaiką, kuris išgijęs ir iki šiol yra remisijoje. Tačiau jos sūnui liga smogė visu smarkumu.
Po gydymo dešiniajame plautyje liko vos keli židinukai, kurie, pasak medikų, neberodė aktyvumo ir nesimaitino per kraujotaką, todėl tuo metu grėsmės nesudarė. Tačiau kai dar po kelių mėnesių jie pradėjo didėti, buvo nuspręsta operuoti. Po operacijos paaiškėjo, kad jie pikti ir plinta, todėl vėl reikia chemoterapinio gydymo.
Dar po kurio laiko operuotas ir kairysis plautis, nes ten atsiradusi cista pradėjo greitai augti ir apėmė net pusę plaučio. Deja, tyrimai parodė, kad ji supiktybėjo. Tačiau šįkart mama iš medikų išgirdo netikėtą žinią: viskas, gydymas pagal protokolą baigtas, išsemtos visos įmanomos galimybės. Paskutinė tėvų viltis – ekspertai, su kuriais gydytojai dar konsultuojasi, ar įmanoma pritaikyti dar vieną gydymo schemą.
„Kiekvieną kartą išgirdusi, kad metastazė, visa jaudindavausi, kad vėl reikės taikyti chemoterapiją, kuri labai nualino sūnaus organizmą. Paskutinį kartą netgi teko išgyventi sepsį. Tačiau bent jau žinodavau, kad gydymas yra ir galbūt jis padės.
Dabar likome visiškoje nežinioje. Klausiau, gal užsienyje yra koks gydymas, gal galima pabandyti imunoterapiją, tačiau aiškaus atsakymo kol kas neturime. Šiuo metu gydomės pas homeopatę, kad bent jau sušvelnintume tuos pašalinius poveikius, kuriuos paliko gydymas“, – guodėsi mama.
Svajonė – padovanoti sūnui vaikystę
Moteris, Marijampolėje kartu su vyru auginanti ir vyresnę dukrytę, prisipažįsta, kad ir jai pačiai visi šie metai buvo labai sudėtingi. Ji jau antrą kartą gydosi nuo depresijos.
„Pirmus metus labai tikėjau, kad galiu viską atlaikyti ir kad viskas susitvarkys. Bet kai liga vis kartojasi ir kartojasi, kiek besistengtume, remisijoje neišbūname nė metų, labai sunku.
Dėl sūnaus ligos man teko pakeisti darbą, nors darbdaviai buvo labai supratingi ir tolerantiškai žiūrėdavo į mano ilgalaikius biuletenius. Tačiau kai mama išvyko į užsienį, nebeturėjau, kam palikti prižiūrėti vaikų.
Susiradau vakarinį valytojos darbą, kad galėčiau išeiti dirbti, kai vyras grįžta iš darbo. Tačiau ten buvo terminuota sutartis. Mane įspėjo, kad dirbsiu galbūt tik mėnesį ar du, laimei, išdirbau pusę metų. Šiuo metu esu bedarbė. Kol kas dar gaunu kelis šimtus iš Užimtumo tarnybos, tačiau nuo ateinančio sausio išmokos nutrūks. Kas mane dabar priims į darbą su sergančiu vaiku?“ – svarstė pašnekovė.
Paklausta, apie ką dabar svajojanti, moteris ilgai negalvojo: kad jos sūnus pasveiktų. Šiuo metu jis visiškai nepanašus į sergantį – kaip gyvas sidabras: laksto, žaidžia, visada linksmas, pagaliau pradėjo daugiau kalbėti. Mat dėl vėžio gydymo jo raida pusmečiu atsiliko. Tačiau moteris žino – jo organizmo viduje yra tiksinti bomba, galinti bet kada sprogti.
„Visiems sakau – nežinau, ką veiksiu po savaitės, nežinau, kur būsiu po mėnesio, nes viskas gali pasikeisti per vieną naktį. Kiek galime, tiek ieškome pagalbos, klausiame, kreipiamės. Šiuo metu dar, ačiū Dievui, vyras turi darbą. Gauname vaiko neįgalumo išmoką, vaikų pinigus. Jų kasdienėms išlaidoms užtenka, apie kažką daugiau net negalvojame. Tiesa, vizitas pas homeopatę – 65 eurai, vaistai – 70 eurų, pakartotinis vizitas – 39 eurai. Tačiau nusimausime su vyru paskutines kelnes, bet vaistai vaikui bus nupirkti.
Ilgų atostogų mūsų šeima niekada neturėjo. Daugiausiai esame išvažiavę dviem dienoms. Pirma, to neišgalime finansiškai, antra, bijome dėl vaiko sveikatos – kad neperkaistų, būtų pavalgęs, atsigėręs. Dabar viskas daroma dėl jo.
Kadangi chemoterapija nualino jo žarnyną, mes turime nuomotis tik tokį būstą, kuriame yra virtuvė, nes maistą jam gaminti turiu pati. Po kavines vaikščioti pinigų neturime, o sumuštinio jam nepaduosi. Dabar galvojame vienai dienai nuvykti į Jūrų muziejų pasižiūrėti delfinų pasirodymo. Norisi jam padovanoti gražių įspūdžių – kad pamatytų delfinus, kad praplauktų laivu, kad kuo daugiau pamatytų ir patirtų.
Norisi jam padovanoti gražių įspūdžių – kad pamatytų delfinus, kad praplauktų laivu, kad kuo daugiau pamatytų ir patirtų.
Vyresnė mergaitė galbūt jaučia šiek tiek nuoskaudą, bet Adukas man dabar toks svarbus, kad net atsitraukti nuo jo negaliu. Turiu matyti, ką jis veikia, noriu, kad jis kuo daugiau šypsotųsi.
Jau nesugrąžinsi vaikystės, kurią prarado, bet norisi, kad dabar kiekviena jo diena būtų prasminga ir laiminga. O sau pati vis sakau, kad negaliu pavargti, negaliu sirgti, blogai jaustis, nes turiu viską daryti, kad mano vaikams būtų gerai“, – atviravo moteris.
Jeigu turite galimybę paremti Ado šeimą, tai galite padaryti tokiu būdu:
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
A/s LT77 7300 0101 4079 5625 („Swedbank“)
Pavedimo paskirtis: parama Adukui
