„Paremkime Alvijos ir Arūno šeimą! Gegužės 13 dieną amžinybėn iškeliavo 42-ejų metų kybartietis, aktorius, pedagogas, trijų dukrelių tėvas ir mylintis vyras Arūnas Žemaitaitis. Prieš pusantro mėnesio jam buvo diagnozuotas vėžys. Buvo pradėtas gydymas, tačiau liga pasirodė stipresnė už gydytojų ir Arūno pastangas. Jo gyvybė užgeso Kauno klinikų reanimacijoje Kristaus Dangun žengimo vakarą.
Žmona Alvija liko viena su trimis dukromis – 1,5 metų, 8 ir 9 metų mergaitėmis. Šeima yra paėmusi paskolą, už kurią pasistatė namą Drąseikių kaime, Kauno rajone. Arūnas pastaruoju metu buvo vienintelis šeimos maitintojas.
Žmona Alvija liko viena su trimis dukromis – 1,5 metų, 8 ir 9 metų mergaitėmis. Šeima yra paėmusi paskolą, už kurią pasistatė namą Drąseikių kaime, Kauno rajone.
Arūnas pastaruoju metu buvo vienintelis šeimos maitintojas. Alvija neturi darbo, į kurį galėtų grįžti po motinystės atostogų. Todėl kviečiame sunkią akimirką paremti šeimą ir maldomis, ir aukomis“, – toks kreipimasis į visuomenę gegužės 14 dieną buvo išplatintas „Dievo Motinos Komandos“ „Facebook“ grupėje.
Auką kviečiama pervesti į labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ sąskaitą LT437300010109032714 („Swedbank“), paskirtyje būtinai nurodant „Arūno šeimai“. Taip pinigai pasieks būtent Alviją ir mergaites.
Surinkta per 5 tūkst. eurų
Anksčiau buvo skelbta asmeninė Alvijos sąskaita, tačiau, pervedus pinigus į ją, Alvijai atsirado prievolė sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. VMI sutiko, kad iki šiol į asmeninę sąskaitą pervesti pinigai nebūtų apmokestinti, tačiau toliau patarė rinkti aukas per fondą.
„Šeimos ir visų Arūno bičiulių vardu dėkojame už jūsų paramą ir suteiktą viltį. Tik būdami kartu galime pakelti tokius sunkius išbandymus. Te Dievas apglėbia Arūną, Alviją ir jų dukreles bei šimteriopai atlygina jų geradariams“, – rašoma krikščioniško judėjimo, vienijančio tikinčias šeimas, pranešime.
Per parą į fondo sąskaitą buvo surinkta apie 5 tūkst. eurų. Į paramos šauksmą atsiliepė net ir žinomi Lietuvos žmonės, ėmę dalintis „Dievo Motinos Komandos“ pranešimu.
Pagerbė ir Arūno darbovietė
Savąjį pranešimą „Facebook“ išplatino ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) „Rasos“ gimnazija, kurioje mokytojavo a.a. A.Žemaitaitis. Pranešimas pradėtas mylimiausio Arūno poeto, kurį jis dažnai skaitydavo mokiniams, Vytauto Mačernio žodžiais: „Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda. Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.“
Pasak gimnazijos atstovų, velionis buvo visų labai mylimas ir gerbiamas meno vadovas, renginių režisierius, dramos būrelio vadovas, tikybos mokytojas.
„Kybartuose krikščioniškas vertybes puoselėjančioje šeimoje prasidėjo prasminga Arūno būties kelionė. Gyvenimo būdą, polinkį į meną, jautrumą jis paveldėjo iš mamos, išvaizdą – iš tėvo.
Arūnas buvo charizmatiškas, optimistas, nepaprastai nuoširdus. Prisimindamas vaikystę, pasakojo, kad augo daugiabutyje, tačiau seneliai turėjo namą, kuriame Arūnas mėgdavo lankytis, nes senelis buvo didžiausias autoritetas, kuris visą gyvenimą išliko nuoširdus, viską pasiekė savo darbu, turėjo tvirtą nuomonę ir, nors nebuvo baigęs aukštojo mokslo, žmonės klausdavo jo patarimų“, – skelbiama gimnazijos pranešime.
Arūnas prastai jautėsi keletą mėnesių, jį kamuodavo kosulys, kuris iš pradžių neatrodė toks pavojingas. Galiausiai buvo aptikti keli augliai.
Jame taip pat teigiama, kad dvylikametis Arūnas Kybartuose pradėjo lankyti parapijos jaunimo centrą, kuriame dirbusios vienuolės seserys Bernadeta Mališkaitė bei Onutė Šarakauskaitė kasmet rengdavo kalėdinius spektaklius, kuriuose jis vaidindavo.
Paskatintas režisierės Nijolės Šemiolkinos, Arūnas pasirinko aktorystės studijas. 1998 metais baigė KVAD aukštesniąją aktorinio meno mokyklą. Vienu metu teko mokytis menotyros kursą bei specialybės dalykus: ryte – paskaitos VDU, o vakare – specialybės dalykų studijavimas Kauno aktorinio meno mokykloje prie Kauno valstybinio dramos teatro.
Dirbo ne viename teatre
Arūnas dirbo su tokiais pedagogais kaip Gytis Padegimas, Leonardas Zelčius ir Algimantas Masiulis. 2011 metais jis įgijo KTU Socialinių mokslų fakultete mokytojo kvalifikaciją, studijavo VDU teologiją. Dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre, Kauno mažajame teatre, vedė įvairius Kauno miesto ir respublikos renginius.
Arūnas daug metų organizavo ir dalyvavo įvairiose jaunimo stovyklose, ne kartą yra dirbęs vaikų psichologinėse pagalbos linijose. Dirbdamas teatre, yra sakęs: „Dažnai trūksta paprasto žmogiškumo, visi kažkuo dangstomės. Turi būti be kaukės, nes žiūrovai supras, kada tu vaidindamas esi nuoširdus, o kada tik atlieki pareigą.
Man labai svarbus tiesos jausmas – negaliu jaustis gerai, jei kam nors pameluoju. Tada prarandu kūrybiškumą, atsiranda įvairių baimių, jaučiuosi silpnas. Tiek darbe, tiek šeimoje labai svarbu pasitikėjimas.“
2000 metų rugpjūčio 24 dieną A.Žemaitaitis pradėjo dirbti VDU „Rasos“ gimnazijoje.
Svarbiausia – šeima
Arūno svarbiausias ir gražiausias rūpestis, anot VDU „Rasos“ gimnazijos atstovų, – šeima: buvo mylintis vyras ir puikus trijų dukrelių – Urtės (9 m.), Elzės (8 m.) ir Grėtės (1,5 m.) – tėvas.
„Arūnas skubėjo gyventi, skubėjo save išdalinti, perduoti savo begalinę meilę šeimai, savo dukrytėms, mokiniams, kolegoms, visiems sutiktiems žmonėms. Šalia Arūno buvo gera, šilta, jauku, jam galėjai viską išsipasakoti – visada būdavai išgirstas. Atrodė, tarsi kiekvienam jis turi laiko, visiems visada padėdavo. Iš Arūno sklido šviesa, kurią galima nusakyti Mačernio žodžiais: „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“
Arūnas paliko daug savo gyvenimo ir kūrybos priesakų, kurie svarbūs mums nerimastingoje, sudėtingoje ir klaidžioje kasdienybėje. Jis niekada nepamiršo gimtųjų Kybartų. Yra sakęs, kad Kybartus galįs lyginti su didžiaisiais miestais: čia kirtosi Europos geležinkeliai, kurie buvo tarsi tiltas, jungiantis Europą su Rusija, tačiau šio miesto žmonės paprasti ir nuoširdūs. Arūną ir palydėsime į paskutinę kelionę iš jo gimtinės“, – teigiama VDU „Rasos“ gimnazijos pranešime.
Pasak A. ir A. Žemaitaičių šeimos draugės Sigitos Lanauskienės, besirūpinančios paramos surinkimu, Arūnas prastai jautėsi keletą mėnesių, jį kamuodavo kosulys, kuris iš pradžių neatrodė toks pavojingas. Galiausiai buvo aptikti keli augliai. Prieš keletą savaičių atrodė, kad gydymas kiek padėjo – pranešta, kad vienas auglys išnyko, o antras ėmė mažėti.
Tačiau viskas vėl pasisuko blogąja linkme.
Gimnazijos, kurioje jis dirbo, bendruomenė pradėjo vienytis ir kaupti paramą šeimai vos Arūnui susirgus. Vienai su trimis mažylėmis likusiai Arūno žmonai išties sunku – slegia paskola, o ir tėvai vos galą su galu suduria. Pasak artimųjų, Žemaitaičių šeima gyveno „nuo algos iki algos“.
A.Žemaitaičio laidotuvės įvyko gegužės 16 dieną Kybartuose.
