Šeima: „Mes gyvename kaip beprotnamyje“
Šiuos klausimus kelti norisi po pasikartojančių istorijų, kuriose – žmonės, gyvenantys su diagnozuota arba galima psichikos liga ar sutrikimu.
Apie tai, kad kartais nusvyra rankos ir pacientai bei jų artimieji paliekami nežinioje, kalba ir šeimos. Viena tokių istorijų su mamos leidimu pasidalinsime.
„Mano dukrai dabar 30 metų. Keistumai prasidėjo beveik prieš dešimtmetį, bet tada dar nieko nesupratome. Buvo pradėjusi dirbti naujame darbe, kur jai atrodė, kad visi nori blogo. Buvo sunku patikėti jos žodžiais, bet, galvojome, gal visko būna – taip sau sakėme. Tačiau po kurio laiko tai peraugo į paranoją: dukra sakė, kad ją persekioja kažkokie jai blogo linkintys žmonės iš mokyklos ar tiesiog parduotuvėje ne taip pažiūrėjo.
Kreipėmės į psichiatrą, kuris, įvertinęs simptomus, išrašė antipsichotinių vaistų. Anot jo, tai buvo tipinis paranojos atvejis. Visgi, pradėjus gerti vaistus, dukrai nepagerėjo, tad po savaitės ji pati pasiprašė į ligoninę“, – pasakojo Marija (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas – 15min).
Ligoninėje pacientei buvo atitaikyti vaistai, kurie gerokai slopino, bet paranojos būsena praėjo. Medikamentus moteris turėjo vartoti ir išleista gydytis į namus.
