Nepadėjo nei mityba, nei specialios priemonės
„Kitą naktį, prieš eidama miegoti, užsidariau langą. Tačiau atsikėlusi ryte pastebėjau dar daugiau bėrimų. Pamaniau: galbūt odos susierzinimą sukėlė patalynės erkutės, o gal tai – alerginė reakcija į statybines medžiagas ar dulkes, kadangi tuo metu kaip tik vyko namo renovacija“, – apie tai, kaip reagavo į prieš tris metus atsiradusius neįprastus simptomus, pasakojo Onutė.
Dienos slinko, bet odos bėrimai, atsirandantys ryte, o po pietų išnykstantys, kaskart vis labiau išplisdavo, darėsi iškilesni. Tuo pat metu pasireiškė ir stiprus odos niežėjimas, todėl ji miegodavo su medvilninėmis pirštinėmis ir puskojinėmis, kad naktį nenusikasytų bėrimų.
„Nežinodama, kas vyksta, apribojau mitybą: atsisakiau riešutų, saldumynų, keptų, rūkytų maisto produktų. Pirkau specialias – be kvapiklių – buitines, higienos priemones. Nusipraususi, stengdavausi odą rankšluosčiu valyti kuo švelniau, tačiau niekas nepadėjo“, – teigė pašnekovė.
Kuomet po savaitės Onutei pradėjo tinti veidas, ji suprato, kad laikas kreiptis į medikus. „Nuėjusi pas odos gydytoją sužinojau, kad sergu dilgėline. Gydytoja paskyrė antihistamininį gydymą ir pasakė, kad po keturių savaičių simptomai turėtų praeiti“, – prisiminė moteris.
Nepatogumai darbe ir vaistų šalutinis poveikis
Tačiau paskirtas gydymas nebuvo sėkmingas: vaistai moteriai sumažino niežėjimą, bet nenuslopino bėrimų bei veido, lūpų, burnos ertmės tinimų.
„Jei naktį išberdavo burnos gleivinę, ji ištindavo, pradėdavau dusti. Tekdavo ir neišsimiegojus eiti į darbą“, – pasakojo Onutė, dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja. Dėl estetinio odos vaizdo šalia žmonių ji nuolat jausdavo diskomfortą.
Vėliau moteris nusprendė apsilankyti pas alergologą Kaune – medikas nebuvo tikras, ar ji serga dilgėline. „Atlikau tyrimus dėl alergijos, bet jie neparodė, jog kažkam esu alergiška. Toliau turėjau vartoti antihistamininius ir hormoninius vaistus. Iš pradžių hormoniniai vaistai ligos simptomus nuslopindavo 2-3 dienoms, vėliau šis „ramus“ periodas trumpėjo – bėrimai pranykdavo tik dienai“, – toliau dėstė Onutės.
Pašnekovė prisipažino, kad hormoniniai vaistai turėjo ir stiprų šalutinį poveikį – sukeldavo apetitą, todėl jai sparčiai augo svoris.
Neveikė ir sudėtingi gydymo metodai
„Buvo jau lapkričio ar gruodžio mėnuo. Supratau, kad liga nėra ūminė. Vėl kreipiausi į šeimos gydytoją ir dar kartą paprašiau siuntimo pas alergologą“, – sakė pašnekovė. 2014-ųjų pabaiga Onutei buvo itin sunkus periodas: bėrimai atsirasdavo įvairiose kūno vietose, o išbertos vietos stipriai ištindavo.
Tą kartą, nuvykusi pas gydytoją Vilniuje, Onutė atliko kraujo tyrimus ir sužinojo, kad ją kamuojanti dilgėlinė – autoimuninės kilmės.
„Buvau paguldyta į ligoninę plazmaferezei – kraujo valymui. Tačiau po procedūros kurso simptomai išnyko vos trims savaitėms ir vėl atsinaujino, – teigė moteris. – Tada man paskyrė imunosupresantus, tačiau ir šiuo gydymu didelių rezultatų nepavyko pasiekti – vaistai tik kelioms savaitėms prislopino ligą“.
Tada man paskyrė imunosupresantus, tačiau vaistai tik kelioms savaitėms prislopino ligą.
2015-ųjų rugsėjį Onutei buvo dar kartą taikoma plazmeferezė, bet odos bėrimai, tinimai ir toliau kartojosi. Tuomet ligoninėje moteriai pasiūlė gydytis biologine terapija, – šie vaistai dar buvo nekompensuojami iš ligonių kasų, todėl itin daug kainavo.
„Svarsčiau, bet galiausiai ryžausi įsigyti šiuos medikamentus: dalį jų kompensavo gydymo įsitaiga, dalį – gamintojai. Gydymas truko tris mėnesius: kas keturias savaites man suleisdavo po injekciją“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, jog biologinė terapija leido pasiekti ilgalaikiškesnį teigiamą rezultatą.
Tikėjimas savimi – būtinas
Tačiau kai po kelių mėnesių liga vėl atsinaujino, Onutė dar kartą ryžosi biologinei terapijai.
„Praėjusių metų gruodžio mėnesį man buvo taikoma paskutinė procedūra. Po to, palaipsniui imtos mažinti ir antihistamininių vaistų dozės – dabar aš jų nebevartoju ir jau beveik metus esu sveika“, – pašnekovė džiaugėsi, jog nepaisant sunkių išbandymų, galiausiai pavyko suvaldyti ligą.
Šiandien moteriai ant kūno vis dar atsiranda nedidelių bėrimų, tačiau, kaip ji teigia, tai nesukelia nei diskomforto, nei sumažina gyvenimo kokybės.
Pasiteiravus, kas suteikė vidinės stiprybės kovojant su liga, Onutė pabrėžė tikėjimo svarbą: „Aišku, buvo visko – ir sunkių akimirkų, kada verkdavau. Esu dėkinga, kad mane palaikė šeima. Be to, visą laiką turėjau viltį, kad iš viso šito išsikapstysiu, man kažkas padės, tai praeis“.
Pasak Onutės, visiems, susiduriantiems su sunkiais sveikatos negalavimais, svarbu teigiamai nuteikti save: „Jei manysi, kad viskas tik blogai, geriau nebus. Reikia tikėti“.
VU ligoninės Santaros klinikų pulmonologės alergologės ir klinikinės imunologės dr. Anželikos Chomičienės komentaras:
„Dilgėlinė yra odos liga, pasireiškianti bėrimu pūkšlėmis – odos paraudimo ir patinimo plotais, kuriems būdingas niežulys, dilgčiojimo pojūtis. Sergant dilgėline, oda atrodo kaip nudilginta.
Dilgėlinė daugiau nei pusei sergančiųjų būna kartu su angioedema – gilesnių odos sluoksnių arba gleivinių uždegimu – vokų, lūpų, liežuvio, gerklų patinimu. Gerklų tinimas gali būti pavojingas gyvybei, tačiau sergant dilgėline, toks simptomas pasitaiko labai retai.
Dilgėlinė gali būti ūminė arba lėtinė. Ūminės ligos simptomai išnyksta per pusantro mėnesio arba greičiau. Lėtinės dilgėlinės atveju simptomai išlieka ilgiau nei 6 savaites, liga neretai trunka kelis metus, tačiau gali neišnykti ir dvidešimt metų ar ilgiau. Pasaulyje ūmine dilgėline serga apie 20-23 proc. gyventojų (maždaug kas ketvirtas pasaulio žmogus), lėtine – nuo 1 iki 3 proc. visos populiacijos. Ūminė eiga dažniau pasireiškia vaikams ir jaunesnio amžiaus žmonėms, lėtine dažniausiai susergama vyresniame amžiuje, taip pat dažniau serga moterys.
Daugiau nei pusei pacientų pagrindinės dilgėlinės priežastys nėra nustatomos. Tačiau neretai ją sukelia infekcijos (kvėpavimo takų ligos, dantų uždegiminiai procesai, šlapimo pūslės, skrandžio uždegimai) ar autoimuniniai procesai (kai pats organizmas gamina antikūnus prieš odos ląstelių molekules – išsivysto taip vadinama „autoimuninė dilgėlinė“).
Lėtinė dilgėlinė dar gali būti sukeliama fizinių faktorių – šalčio, karščio, odos spaudimo ar trynimo. Ūminė ligos eiga pasireiškia ir kaip alerginė reakcija į tam tikrus medikamentus ar maisto produktus.
Stresas, alkoholio vartojimas, priešuždegiminiai vaistai nuo skausmo (pvz., aspirinas) gali veikti kaip provokacinis dilgėlinės faktorius. Svarbu atkreipti dėmesį, jog ši liga nėra užkrečiama.
Daugiau nei pusei pacientų pagrindinės dilgėlinės priežastys nėra nustatomos. Tačiau neretai ją sukelia infekcijos (kvėpavimo takų, dantų, šlapimo pūslės, skrandžio uždegimai) ar autoimuniniai procesai.
Dilgėlinės simptomams būdingas kintamumas. Kitaip tariant, šiandien atsiradusi pūkšlė išnyks per parą, tačiau galimai atsiras kitoje kūno vietoje, atrodys kitaip, – sergantis žmogus tam tikrą laiką būna nuolatos išbertas. Kaip jau minėjau, pasireiškia ir lūpų, vokų, burnos ertmės tinimai.
Sergantieji dilgėline dažnai jaučia estetinį diskomfortą – dėl to patiria didelį nerimą. Jie niekada nežino, kaip atrodys atsibudę ryte: ar sutinę, ar išberti. Tai dažnai apsunkina sergančiųjų kasdienybę, jei tenka dalyvauti svarbiuose susitikimuose ar dirbti su žmonėmis. Gyvenimo kokybės pablogėjimas, sergant dilgėline, prilygsta sirgimui sunkiomis lėtinėmis ligomis, kaip vainikinių širdies kraujagyslių liga, psoriazė.
Kita vertus, dilgėlinė nėra labai pavojinga – ūminė eiga dažnai suvaldoma antihistamininiais vaistais nuo alergijos. Žinoma, neretai antihistamininiai preparatai tik sumažina niežėjimą, bet nepaveikia pačio bėrimo. Tuomet pacientui gali būti skiriamas trumpas hormoninių preparatų kursas, sunkiais atvejais – imunosupresinis gydymas, biologinė terapija. Dabar galime džiaugtis, jog valstybė kompensuoja biologinį vaistą, kuris daugumai sunkių dilgėlinės atvejų yra tikrai veiksmingas.
Jei žmogus įtaria, jog pastebėjo dilgėlinės požymius, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijai. Naujos kartos neslopinantys antihistamininiai vaistai gali būti pirmąja pagalbos priemone sergant dilgėline ir angioedema.“
