Požiūris į neįgaliuosius kardinaliai pasikeitė
Lietuvoje jau gana adekvačiai vertinami fizinę negalią turintys žmonės. Rečiau nusukame nuo jų akis ir dažniau linkę jiems padėti. Tačiau proto negalią turintys žmonės mūsų visuomenėje vis dar pažymėti stigma.
Manoma, kad jie neprognozuojamo elgesio, todėl pavojingi, su jais sunku bendrauti, jie sunkiai galėtų susitvarkyti gyvenime vieni, todėl, jei šeima negali jais pasirūpinti, vienintelė išeitis – globos namai. Net nedidelį psichikos sutrikimą turintys žmonės yra nepageidaujami darbdavių.
Senukai norėjo parodyti dalykus, kuriais labiausiai didžiavosi. Pirmasis, kad pirmą kartą gyvenime ant durų galėjo pasikabinti lentelę su savo vardu ir pavarde. Kitas labai didžiavosi turėdamas savo asmeninę pašto dėžutę.
Panaši situacija prieš keliasdešimt metų buvo ir Švedijoje. Neįgalieji gyvendavo dideliuose globos namuose, talpinančiuose kelis šimtus pacientų.
Tačiau daugiau nei prieš dešimtmetį, nusprendus, kad tokiose institucijoje vyraujantis klimatas netinkamas, buvo priimtas drąsus sprendimas jas naikinti. Šiuo metu, nepriklausomai nuo negalios pobūdžio, žmonės skaidomi arba į mažas grupeles (ne daugiau 6 žmonių), arba padedama jiems įsikurti savo asmeniniuose namuose.
„Buvo nuspręsta, kad nebereikia didžiulių nuo visuomenės izoliuotų pastatų gražiose gamtos vietose ar parkuose. Šie žmonės turi atsidurti visuomenėje. Tuomet ir pradėta daugiau investuoti į neįgaliųjų integraciją. Išlaidos šiai sričiai kasmet auga, kadangi neįgaliesiems teikiama vis daugiau paslaugų, tačiau reikia žiūrėti į perspektyvą, kurioje jos visos atsipirks su kaupu, nes kai žmonės integruojami į visuomenę, jie tampa mokesčių mokėtojais, jiems vis mažiau reikia valstybės pagalbos, jie vis labiau patys tampa savarankiškesni“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kai tik apsigyveno savo namuose, nustojo valgyti nevalgomus daiktus
R.L.Karlsson žino ne vieną nuostabią istoriją, iš esmės keičiančią požiūrį į proto negalią turinčius žmones.
„Du 80-mečiai senukai, visą gyvenimą pragyvenę globos namuose, panoro turėti savo namus. Daug kas tokį jų norą vertino skeptiškai – buvo manoma, kad jiems daug saugiau būtų gyvenimą pabaigti institucijoje.
Tačiau iš tiesų niekada ne per vėlu pradėti savarankišką gyvenimą. Darbuotojai padėjo jiems apstatyti butą baldais ir įsigyti virtuvei reikalingų daiktų. Kai juos aplankiau, senukai norėjo man parodyti dalykus, kuriais jie labiausiai didžiavosi. Pirmasis labiausiai džiaugėsi, kad pirmą kartą gyvenime ant durų galėjo pasikabinti lentelę su savo vardu ir pavarde. Kitas labai didžiavosi turėdamas savo asmeninę pašto dėžutę. Stebėdama juos jaučiau didžiulį džiaugsmą.
Kita istorija – apie autistą su proto negalia. Jis valgė visus daiktus, kurie pasitaikydavo jam po ranka, ir ne kartą dėl to buvo patekęs į ligoninę. Medikams tekdavo juos traukti.
Kai buvo išformuojami globos namai, darbuotojai neįsivaizdavo, kaip jis galėtų gyventi vienas, kai netgi krūva personalo su juo nesusitvarkydavo. Taigi teko laužyti galvą, kaip jam įrengti kambarį taip, kad jame nebūtų daiktų, kuriuos jis galėtų paimti į rankas. Kambaryje neturėjo būti netgi lempų. Tačiau kai jis persikėlė į savo namus, nuo pat tos akimirkos liovėsi valgyti tai, kas nėra maistas. Pasirodo, tai buvo jo protestas, taip jis parodė, kad jaučiasi globos namuose blogai“, – pasakojo pašnekovė.
Savivaldybė jiems lengvatinėmis sąlygomis nuomoja būstą, už kurio nuomą jie moka iš savo neįgalumo pašalpos. Taip pat jie nemokamai gauna socialines paslaugas. Jeigu pašalpos neužtenka susimokėti už nuomą ir pagrindinėms reikmėms, jie gauna papildomą finansinę paramą,
Globos namų uždarymui labiausiai prieštarauja pacientų tėvai
Tiesa, R.L.Karlsson pabrėžė, kad ir Švedijoje gali išgirsti, kad proto negalią turintys žmonės – nenuspėjami ir agresyvūs. Prabangių butų savininkai baiminasi, kad dėl tokių kaimynų kris jų būsto vertė.
„Vis dar žmonės nori išstumti tokius žmones už savo gyvenimo ribų, net neįsivaizduoja, kad panaši bėda gali nutikti jų gyvenime, su jų vaikais. Kita vertus, sulaukiu nemažai ir priešingų atsiliepimų. Žmonės man rašo, kad yra nuostabu turėti tokius kaimynus, nes jie daug mažiau agresyvesni ir geranoriškesni už daugelį sveikųjų“, – sakė ombudsmenė žurnalistams.
Jauni žmonės su proto negalia turi kur kas daugiau svajonių ir galimybių jas įgyvendinti negu ankstesnė karta. Jie nori gyventi normalų gyvenimą – įsimyli, draugauja, tuokiasi, gimdo vaikus.
Stokholme lankėmės pagal Švedijos instituto, įgyvendinančio strategiją skleisti šalies geruosius pavyzdžius įvairiose srityse kitoms šalims, kvietimą.
Pasak jos, yra dvi socialinės grupės, labiausiai besipriešinančios institucijų, kuriose gyvena neįgalieji, uždarymui. Tai šių ligonių tėvai ir minėtų įstaigų personalas. Tačiau laikai pasikeitė ir dabar jau nebereikia tokių didelių įstaigų.
Atsiranda visai kitoks požiūris į neįgaliuosius: jie nebelaikomi ligoniais. Požiūrį „aš tave prižiūriu, nes tu sergi, esi sutrikęs, todėl turi būti izoliuotas“ keičia požiūris „aš tavimi rūpinuosi, tave palaikau, bet tu gyveni visuomenėje. Tu vartoji vaistus, bet ne todėl, kad sergi, o todėl, kad būtum sveikas“.
Pašnekovės manymu, šiuo metu jauni žmonės su proto negalia turi kur kas daugiau svajonių ir galimybių jas įgyvendinti negu ankstesnė karta. Jie nori gyventi normalų gyvenimą – įsimyli, draugauja, tuokiasi, gimdo vaikus. Ir tampa vienas kitam didžiausiu ramsčiu.
Įmonės šūkis: darbą galima surasti kiekvienam
Personalo įdarbinimo agentūros „Samhall“, kuri užsiima išskirtinai neįgaliųjų įdarbinimu, atstovas Albinas Falkneris teigė, kad surasti darbą įmanoma beveik visiems neįgaliesiems, kurie gali bent truputėlį dirbti. Šios kompanijos pastangomis nuolatinį darbą turi apie 20 tūkst. neįgaliųjų, kasmet naujas darbas surandamas keliems tūkstančiams darbuotojų.
50 proc. įmonės biudžeto sudaro valstybės finansavimas, 50 proc. – darbdavių mokestis už paslaugas. Darbdaviams yra patogu, kad neįgalų asmenį jiems įdarbina kompanija, kadangi pastaroji už jį atsako, o jeigu jis netinka, randa kitą. Įmones, įdarbinančias neįgalius asmenis, valstybė skatina finansiškai, todėl tokių darbuotojų nesikratoma. „Samhall“ kompanija savo ruožtu apmoko darbdavius, kaip dirbti su neįgaliais žmonėmis, kaip juos mokyti ir pan. Panašu, kad politika pasiteisino: Švedijoje visai nedirba labai mažas procentas neįgaliųjų.
„Kiekvienas žmogus gali dirbti. Jis turi, ką pasiūlyti darbo rinkai, tik mums reikia rasti, kas tai būtų. Mes dirbame keliomis kryptimis: aplinka ir nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, sandėliavimas ir logistika, gamyklos, vaikų ir suaugusiųjų priežiūra, valymo ir skalbimo paslaugos. Sunkiausia rasti darbą tiems, kurie vienu metu turi kelis sutrikimus, ypač neurologinio pobūdžio, ir kurių darbingumas siekia tik iki 25 proc.
Mums nesvarbu, kuo žmogus serga, kas jam yra, mums svarbu, ką jis gali daryti.
Mums nesvarbu, kuo žmogus serga, kas jam yra, mums svarbu, ką jis gali daryti. Todėl mes net nežinome, kokią negalią jis turi, o atliekame testus ir aiškinamės, ką jis gali. Ir tuomet ieškome darbo, kuris tiktų konkrečiai jam.
Esame išskyrę 16 sugebėjimų, kurie svarbūs norint rasti darbą. Tai skaitymas, rašymas, skaičiavimas, laiko pojūtis ir punktualumas, higiena, smulkiosios motorikos gebėjimai, jėga, mobilumas, fizinė ištvermė, gebėjimas susikaupti, gebėjimas spręsti problemas, mokėjimas dirbti komandoje, bendravimo įgūdžiai, lankstumas, gebėjimas dirbti savarankiškai, paslaugumas.
Pavyzdžiui, dirbant registratūroje, reikia būti lanksčiam, paslaugiam, mokėti spręsti problemas, tačiau žmogus gali būti visai nemobilus. O štai autistas nėra lankstus ir komunikabilus, bet jis gali gerai sutelkti dėmesį“, – pasakojo pašnekovas žurnalistams.
Lietuvos neįgalieji apie tokį požiūrį gali tik pasvajoti. Pas mus taip pat egzistuoja valstybės skatinimo programa įmonėms, įdarbinančioms neįgaliuosius, tačiau pagal statistiką neįgalumo pensija mokama 249 tūkst. Lietuvos gyventojų, o dirba tik per 50 tūkst.
Dauguma jų – vidutinę negalią turintys žmonės, visi kiti lieka užribyje. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos duomenimis, tarp psichikos negalią turinčių žmonių dirbančiųjų – vos 1 proc. Taigi statistika atvirkštinė negu Švedijoje. 2010 m. atliktos galimybių studijos duomenimis, dirba tik kas ketvirtas dirbti galintis neįgalus žmogus.
