Vikas Vikutauskas apie koronavirusą: O tu pažįsti bent vieną, kuris numirė?

Keistas jausmas apima stebint žmogų, kuris kaukę užsidėjęs taip, kad iš jos kyšotų nosis. Tikriausiai yra ir tokių, kurie neplauna rankų namo grįžę, nedezinfekuoja savo purvinų letenų, patapšnoję prekybos centruose vaisius ar daržoves.
Vikas Vikutauskas
Vikas Vikutauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Ir pastebėjau, kad tokių pas mus vis daugiau. Vis daugiau tų „aš tai netikiu“, „o tu pažįsti bent vieną, kuris numirė?“, „čia muilo burbulas, ir nieko ten nėra“. Nors pasaulyje aukų skaičius jau perkopė milijoną.

Tikriausiai taip yra todėl, kad žmogus gyvendamas pavojaus sąlygomis ir ypač, jei tas pavojus neapčiuopiamas, neužuodžiamas ir nematomas, per kažkiek laiko atbukina savisaugos instinktus. Na, ir dar tas menkesnių protinių gebėjimų žmonių įsitikinimas – „man taip tikrai nebus!“.

Jis žino geriau, kaip ten yra, už tuos visus epidemiologus bei profesorius.

Sunku metus laiko bijoti kažko, ko pats nematei ir kas „toks gal kaip gripas“. „Jei net susirgsiu, tai truputį ten ta temperatūra bus kurį laiką, ir viskas“, — čiulpdamas jau dvidešimtą cigaretę per dieną sako bebaimis penkiasdešimtmetis diedas. Jis žino geriau, kaip ten yra, už tuos visus epidemiologus bei profesorius.

Čia tikriausiai ir slepiasi vienas didžiausių šio viruso pavojų. Nes iš šono jis daugeliui atrodo kaip koks peršalimas, o kai kam išvis būna be jokių simptomų. Ir nesideda kaukių, neplauna rankų, o po to nutinka taip, kad vėl viskas užsidaro bei prasideda panika. Kaip Italijoje, kaip Pietų Amerikoje. Tačiau tų ligų yra visokių, ir esu tikras, jei pandemija būtų vienas iš šitų susirgimų, tai rankas visi tvarkingai bei kruopščiai plautų.

Visą laiką nuo pat žmonijos atsiradimo mus lydėjo įvairiausios siaubingos ligos, kurios neretai sukeldavo tūkstančius gyvybių nusinešančias epidemijas. Didžiąją dalį tų ligų pavyko suvaldyti tik praėjusiame amžiuje, kuomet visuotinai tapo priimtina bei prieinama asmens higiena, kanalizacija, antibiotikai ir skiepai.

Taigi pažiūrėkime, ką mes spėjome jau pamiršti (bent jau pas čia, ES, kur šiaip tikrai labai puikiai palyginti gyvename ir turime palyginti fantastišką sveikatos apsaugą):

Vidurių šiltinė. Inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 14 dienų. Prasideda viskas nuo nemigos, apetito stokos, galvos skausmo, bendro silpnumo. Po to temperatūra pakyla iki 40 laipsnių, šonus išberia segtuko galvutės dydžio rausvomis dėmėmis, kurios paspaudus išnyksta. Dažnai prasideda bronchitas, kuris perauga į plaučių uždegimą. Ligonio žarnyne atsiranda opų, prasideda kraujavimas. 3–4 savaitę opos prakiūra, išsivysto peritonitas ir ligonis labai kankindamasis miršta.

Dizenterija. Inkubacinis periodas trunka iki 5 dienų. Yra įvairių formų, dažnai liga nėra mirtina, bet esant sunkiai formai, ligonis viduriuoja apie 40 kartų per parą, dėl ko organizmas netenka absoliučiai visko nuo vitaminų iki elektrolitų, išsenka, prasideda traukuliai, sulėtėja pulsas ir sustoja širdis.

Cholera. Sunkiausia žarnyno grupės infekcinė liga. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki 3 dienų. Viskas prasideda nuo viduriavimo ir varginančio vėmimo. Ligonis netenka daug skysčių, temperatūra nukrinta iki 34–35 laipsnių. Veido bruožai paaštrėja, skruostai įdumba. Sutrinka širdies veikla, silpsta pulsas, prasideda traukuliai. Esant tokiai eigai, ligonis miršta per 2–3 dienas. Yra dar žaibiška choleros forma, dėl kurios sergantysis, sutrikus širdies veiklai, miršta per kelias valandas.

Visos šios ligos pradėjo nykti atsiradus kanalizacijai (ar bent jau lauko tualetams), įpratus plautis rankas bei laikytis elementarios higienos, nes visos jos perduodamos nuo žmogaus žmogui labai paprastu mechanizmu.

Pamėlynuoja veidas, ligonis kliedi.

Maras. Yra kelios maro formos: buboninė, kuriai būdingas limfmazgių pažeidimas ir bubonų susidarymas (čia ta Juodoji mirtis); žarnų; ir pati baisiausia bei perduodama oro lašeliniu būdu plaučių maro forma – septinė, kuriai būdingas bendras vidaus organų pažeidimas, jos mirtingumas siekia 98%.

Visoms formoms būdinga staigi pradžia, greitai pakyla temperatūra iki 39 laipsnių, stipriai krečia šaltis, skauda galvą, susilpnėja širdies darbas, pamėlynuoja veidas, ligonis kliedi.

Šiaip maras graužikų liga ir perduodama tokių parazitų kaip blusos, utėlės, blakės. Na išskyrus plaučių formą, kuri perduodama oro lašiniu būdu. Bet kuriuo atveju plataus veikimo spektro antibiotikai puikiausiai veikia visas maro formas ir dabar ši liga nėra toks baisus dalykas, kaip kažkada buvo.

Juodligė. Tipiškiausia zoonozinė infekcija (perduodama nuo gyvulių žmogui, na, visai kaip dabar su tais šikšnosparniais tikriausiai nutiko). Inkubacinis periodas 2–3 dienos. Yra kelios formos: plaučių, odos ir skrandžio-žarnų. Nutinka beveik viskas, kas gali nutikti, ir jei forma plaučių, tai ligonis per porą dienų miršta. Juodligės išskirtinumas yra tas, kad jos sukėlėjo sporos palankiomis sąlygomis gali išlikti gyvybingos iki 100 metų ir dėl tam tikrų ypatybių juodligė buvo labai populiari šaltojo karo metu, kaip galimas biologinis ginklas.

Raupai. Inkubacinis laikotarpis trunka 12–15 dienų ir ligos eiga būna labai įvairi, kartais būna taip, kad persergama lengva forma be jokių bėrimų. O kai forma nėra lengva, tai pakyla temperatūra vidutiniškai iki 40 laipsnių, skauda galvą bei kryžkaulio ir juosmens sritį, ant odos atsiranda dėmių, po to jos išnyksta ir atsiranda bėrimas. Ligai progresuojant, oda dėl kraujosruvų pasidaro purpurinės spalvos, prasideda kraujavimas iš gleivinių, žarnyno ir šlapimtakių, silpsta širdis ir ligonis po poros dienų miršta. Iš esmės, raupus išnaikino tik visuotinė vakcinacija.

Dėmėtoji šiltinė. Inkubacinis periodas trunka 12–16 dienų. Liga prasideda staigiai, ligonis skundžiasi galvos skausmu, nemiga, šalčio krėtimu, apetito stoka. Temperatūra laipsniškai kyla iki 40 laipsnių. 4–5 dieną atsiranda būdingas bėrimas kartu su centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiais. Pritemsta sąmonė, ligonis kliedi, pasidaro neramus, pradeda siautėti, nori keltis iš lovos ir bėgti. Sutrinka kalba, rijimas, padažnėja pulsas, atsiranda dusulys.

Infekcijos šaltinis žmogus, tačiau perduoda ją utėlės. Dėl ko pas mus nelabai pasitaiko, nors tarp vaikų utėlės darželiuose bei mokyklose kartais paplinta.

Taigi, visa ši istorija ir kažkuriuo momentu bus tik vaikams ir anūkams pasakojama istorija apie laiką, kai buvo baisi ekonominė krizė ir reikėjo kurį laiką pabūti namie, ir, kuriam praėjus, visas smulkusis bei vidutinis verslas grįžo į vėžes, o mes visi vėl galėjome eiti sekmadieniais gerti Mimozų bei valgyti Benediktų kas su šonine, o kas su lašiša.

Tai tik tokia trumpa, palyginti švari, nenuviduriuota stotelė mūsų smirdančioje, pajuodusioje infekcinių ligų istorijoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų