Medikus palaikanti V.Mičiulienė sako, jog ir pati turėjo skaudžios patirties – galimai dėl mediko klaidos jos tėvas prieš dešimtmetį tapo visiškai aklas. Tačiau V.Mičiulienė niekada besvarstė tiesos ieškoti teisme. „Aš medikais tikiu labiau nei teismais“, – sako žinoma moteris.
„Aš atėjau verkdama. Atsisėdau gydytojo kabinete, ir mes kalbėjomės be žodžių. Jis žiūrėjo į mane ir tylėjo. O aš verkiau. Jis neturėjo ką pasakyti, o aš nežinojau, ko klausti. Tik be žodžių, verkdama, norėjau sužinoti, kodėl. Bet taip tiesiog įvyko“, – 15min GYVENIMUI sakė V.Mičiulienė.
Su medikų darbu pažįstama nuo vaikystės
Šiuo metu nedideliame Subačiaus miestelyje (Kupiškio r.) Violeta gyvena su savo tėvu. Jau maždaug dešimt metų jis nemato.
Pasidalinti savo asmenine šeimos istorija V.Mičiulienė nutarė todėl, kad palaiko šiuo metu teisiamą gydytoją, taip pat moteris sako norinti atkreipti dėmesį į tai, jog nė vienas medikas klaidų nedaro tyčia ar piktybiškai.
„Medikus palaikau ir todėl, kad pati esu užaugusi už širmos. Mano mama buvo medicinos seselė. Tėtis, pamenu, dirbo „Panevėžio ekrane“, o mama, manęs neturėdama kur palikti, vesdavosi į budėjimus“, – pasakojo humoristė.
Violeta sako matydavusi, kaip jos mama gaivina skendusius žmones, kaip apžiūri sužalotus. „Aš gi viską pro širmos plyšį matydavau. Mane mama taip pat išmokė daugybės dalykų. Pavyzdžiui, dalinti užpakalį į keturias dalis ir leisti vaistus taip, kad neskaudėtų“, – šyptelėjo moteris.
Po procedūros visiškai apako
Mamai jau iškeliavus anapilin ir einant metams, Violetai teko rūpintis tėčiu.
„Tėtis visada turėjo problemų su akimis, silpnai matė, jam nuolat buvo atliekamos tam tikros procedūros. Jos nebuvo labai sudėtingos, ir paprastai po jų viskas būdavo gerai.
Tai procedūra, kurią pavadinčiau minimaliai operacine. Tą dieną ji taip pat buvo atlikta taip, kaip eilinį kartą. Aš jį atvežiau, palikau, o grįžusi radau aklą žmogų. Pamačiau, kad jis nebemato“, – pasakojo V.Mičiulienė.
Nė vienas medikas nenori blogo. Aš medikais tikiu labiau nei teismais, – kalbėjo V.Mičiulienė.
Violeta sako negalinti tvirtinti, ar tai buvo mediko klaida. Moteris tai priėmė kaip nesėkme pasibaigusią procedūrą. „Aš nežinau, gal jis būtų matęs ir iki šiol, o gal regėjimas būtų suprastėjęs. Tiesiog nežinau. Bet jei nėra oficialių įrodymų, aš juk tvirtinti, kad tai buvo mediko klaida, negaliu. Tada, kai tėtis apako, mes ieškojome pagalbos pas kitus gydytojus“, – kalbėjo humoristė.
„Nuo tos bėdos mūsų visų gyvenimai keitėsi“
Netrukus po to tėtį ji vežė konsultacijai pas žinomą akių gydytoją.
„Tai profesorius, žinomas medikas. Apie tai, kad tėtis apako po procedūros, jis nieko nežinojo, tačiau apžiūrėjęs akis paklausė, kas nutiko, galbūt įvyko nelaimė, gal avarija.
Gydytojas paklausė: kas jums taip sudarkė akis? Mes pasimetėme ir nutilome. Paaiškėjo, kad tėčiui ištirpo, išnyko ragena. Kad nemato todėl, kad buvo taip padaryta.
Mano aplinka, draugai, pažįstami pradėjo man sakyti: ką tu galvoji?! Nuo tos bėdos mūsų visų gyvenimai keitėsi. Tėtis galvojo apie beprasmį gyvenimą.
Buvo labai didelė trauma mums visiems. Todėl man sakė: tu privalai su tuo mediku pasielgti taip, tu privalai išsireikalauti“, – kalbėjo V.Mičiulienė.
Mano aplinka, draugai, pažįstami pradėjo man sakyti: ką tu galvoji?!
Išgirdęs gydytojo klausimą, kas nutiko akims, situacija ėmė domėtis ir pats Violetos tėtis.
„Jis po to manęs klausinėjo. Būtent po vizito pas gydytoją jam tarsi atėjo suvokimas, jis pradėjo suprasti, kad nemato dėl to, kad jam buvo atlikta ta procedūra. O aš labai nenorėjau, kad jis savyje pasiliktų nuoskaudą. Visaip primelavau, kad jis ne taip gydytojo žodžius suprato“, – prisiminė moteris.
Teismo sprendimas regėjimo nesugrąžintų
Iš visos aplinkos vienintelė Violeta buvo prieš tai, jog reikia bylinėtis su mediku ir ieškoti tiesos ar reikalauti kompensacijos.
„Aš vienintelė buvau prieš visus. Nesu konfliktiška, rėmiausi ne emocija, o blaiviu protu. Aš supratau, kad įvyko taip, kaip įvyko.
Jeigu aš paduočiau į teismą ir po jo tėtis atgautų regėjimą, tada aš duočiau į teismą po tris kartus per savaitę. Bet juk nuo to niekas nesikeis.
Aš suprantu, kad piktybiškai nė vienas medikas to nenori, nedaro blogai. Mano tėčiui taip atsitiko, taip susiklostė. Gal tai galima net pavadinti likimu?“ – svarstė V.Mičiulienė.
Moteris sako nejaučianti nei pykčio, nei apmaudo. Pasak Violetos, ji suvokia, jog galėjo įvykti klaida – tokia, kokias daro kiekvienas žmogus.
„Nebuvo taip, kad medikas atlaidžiai pažiūrėjo, buvo neblaivus. Tada, kai tai įvyko, prisiminiau savo mamą: jos nemiegotas naktis, jos darbą, kuris buvo sunkus. Kiek jėgų ji atidavė, kiek buvo situacijų, kai medikas, ypač naktį, turi čia ir dabar priimti sprendimus. Ir kad ne visi tie sprendimai gali būti teisingi.
Tačiau nė vienas medikas nenori blogo. O juk niekas nėra atsakingas tiek, kiek medikas. Todėl apie teismą aš net negalvojau. Aš medikais tikiu labiau nei teismais“, – kalbėjo V.Mičiulienė.
