Kaip ir su visom kelionėm, kartais net nereikia išvykti už mūsų šalelės ribų, kad atrastume naujus dalykus. Vis dėlto, kažkaip smagiau pasidairyt, kas darosi už mūsų kiemo tvoros, ar ne? Daug kas turbūt galvojo, kad apskritai mes vieninteliai tokį dalyką valgom. Ir nors galim teigti, kad kefyras-burokai-agurkai-svogūnai-kiaušiniai yra unikalus combo, sakyti, kad niekas pasaulyje jau tikrai nėra nieko panašaus valgęs, būtų mažų mažiausiai naivu.
Pradėkim visgi nuo savęs. Tie aukščiau minėti šaltibarščiai yra tokia klasika, kad bet kuris save gerbiantis lietuvis receptą išpyškintų pažadintas vidury nakties. Gėda pripažint, bet spėčiau, jog daugiau žmonių nemoka Lietuvos himno nei savo šaltibarščių recepto.
Spėčiau, jog daugiau žmonių nemoka Lietuvos himno nei savo šaltibarščių recepto.
Bet šventasis burokėlis tai, oi, kiek variantų turi. Ar dedam marinuotus? O gal raugintus arba virtus? O kaip ten dėl lapų?
Šeduviečiai (nors esu tikra, kad ne tik jie), pavyzdžiui, mėgdavo įdėt paraugintų lapų. Batviniai apskritai yra atskira kategorija. Ir tokia iš rimtesnių. Panašus variantas yra ir su rūgštynėm. Visgi dėl šito kyla nemažai ginčų: kas iš tiesų yra šaltibarščiai? Ar bet kokia šalta sriuba, kurioje yra kokių nors pieno produktų? Ar tik tokia, kur yra ir pieno, ir burokų? Pasvarstykit apie tai, kai naktį negalėsit užmigt.
Kas buvę Latvijoje (o kas nėra? Visi gi žino, kad atostogos pajūryje ten pavyksta pigiau, o ir gurkšnoti mūsų šalyje neminimus gėrimus gali ramiai prie jūros nebijant, kad tuoj prisistatys pareigūnai), turbūt yra patyrę nemenką kultūrinį šoką. Su jų šaltibarščiais kaip ir viskas OK, bet patiekia jie juos su duona. Taip, juoda duona.
Man asmeniškai tai yra tabu, bet pabandykit jūs su vietiniais pasiginčyt: sako, taigi kam valgyt šaltą sriubą, jei karštom bulvėm ją vėl sušildysi? Negalėčiau sakyti, kad tame nėra logikos, bet visgi skonyje jos ne visada reikia ieškoti: todėl bulvės vis dar laimi.
Nors Baltarusiją priskirčiau prie tokių egzotiškesnių šalių, jų virtuvėje tikrai galima rasti pažįstamų skonių, tarp kurių ir mūsų mylimieji šaltibarščiai, vadinami cholodnik arba chladnik. Jie, kaip ir mūsiškiai, turi milijoną versijų, bet kefyras-burokai-agurkai-svogūnai-kiaušiniai principas išlieka. Čia tikrai galit tikėtis burokėlių lapų ir netgi vieno kito saliero gabaliuko.
Lenkų Chłodnik litewski irgi žino turbūt dauguma. Tiesa, čia galima būtų išskirti dvi rūšis: Chłodnik litewski litewski ir Chłodnik litewski polskie. Pirmasis variantas yra daug artimesnis mūsiškiam, o antrasis primena tą, kurį randame istoriniuose šaltiniuose: su grietine, virtais (ir galimai paraugintais) burokų lapais.
Kadangi aš visgi esu linkusi šaltibarščiams priskirti ir sriubas be burokų, drąsiai į šitą sąrašą traukiu ir, pavyzdžiui, rusų okrošką. Esu apie ją daugiau parašiusi čia, bet įdomiausia, ką jums reikia žinoti, yra tai, kad dalis slavų vietoj kefyro renkasi girą. Ji patiks ir tiems, kuriems patiekalas be mėsos – ne patiekalas, nes gaminant rekomenduojama įpjaustyt kiaulienos kumpio.
Turkai turi Cacık, kuri ne tik skambesiu, bet ir skoniu labai primena mūsų pamėgtą tzatzikį.
Turkai turi Cacık, kuri ne tik skambesiu, bet ir skoniu labai primena mūsų pamėgtą tzatzikį. Kaip ir padaže, maišom jogurtą su agurkais, česnaku, mėta, alyvų aliejum ir druska, o kad gautume sriubą, tiesiog pripilam šalto vandens. Jai atvėsinti labai tinka ledo kubeliai, o patiekti galima su kuminu, feta ar dar trupučiu agurkų.
Labai panašų į Cacık variantą turi ir bulgarai. Jų sriubą aš mėgstu sublendinti – tada išeina toks gražus vaiskiai žalias glotnutis. Bulgarų cinkelis yra graikiniuose riešutuose. Jie mėgsta alyvų aliejų keisti į šių riešutų, o į pačią sriubą pridėt ir šiek tiek smulkintų. Tik nesugalvokit jų kepinti – taps saldūs ir gali labai sugadinti reikalus.
Azerbaidžane irgi rasit panašų variantą, vadinamą dogramaču, ir papildomai paskanintą kiaušiniais. Tik nesumaišykit su dovga – joje būna ir mėsos, ir ryžių, o ir patiekiama kartais šilta, tai galit gauti visiškai ne tai, ko tikėjotės.
Žodžiu, kaip matot, rūgusio pieno produktų pagrindu pagamintos šaltsriubės visai čia ne naujiena. Mes, aišku, turim kuo didžiuotis dėl spalvos ir, ko gero, paties geriausio skonio. Bet aš nesu linkusi nuvertinti ir kitų tautų šedevrų – jie puikiai tinka, kai norisi mažiau skonio.
Realiai, kefyro su žalumynais pietums. Tobulas pasirinkimas ne tik vasarą – ir skanu, ir sotu, ir dietai nekenkia.
