„Nereikia gyventi metais, mėnesiais ar net savaitėmis. Pasaulis labai gražus. Kiekviena diena. Kiekviena akimirka“, – yra sakiusi I.Matijošaitienė. Šie jos žodžiai šeimai tapo akstinu įsteigti fondą, kurio ženklu tapo gyvybės medis, simbolizuojantis amžiną gyvybingumą, atsinaujinimą ir mirties nugalėjimą.
Fondo misija – tęsiant I.Matijošaitienės pradėtas veiklas, šviesti visuomenę, prisidėti prie iniciatyvų, kuriančių darnią ir laimingą visuomenę. Tai – ir donorystės skatinimas, darbai švietimo, pilietiškumo ir atsakomybės ugdymo srityse.
Pirmasis žingsnis, nuo kurio fondas pradeda savo gyvavimą – donorystės skatinimo veikla kartu su gydytojais transplantologais. Ši kryptis yra tolimesnis I.Matijošaitienės valios įgyvendinimas: „Jei gali padėti – padėk.“
Kalbėdavo ne tik apie gyvenimą, bet ir apie mirtį
Siekdami įprasminti Irenos Matijošaitienės veiklą ir tęsti jos pradėtus darbus, moters vardu pavadintą fondą įsteigė Irenos Matijošaitienės vyras Visvaldas Matijošaitis kartu su sūnumis Dainiumi ir Šarūnu.
„Irena spinduliavo šviesą ir gerumą. Ji mokėjo džiaugtis gyvenimu ir dalintis su kitais. Ji visuomet stengdavosi padėti tiems, kam reikėjo pagalbos, – sakė Visvaldas Matijošaitis. – Susitaikyti su jos netektimi be galo sunku. Tačiau norime puoselėti jos atminimą šviesiais darbais, padėti tiems, kurie yra gyvi ir kuriems reikia pagalbos. Norime tęsti jos pradėtus darbus socialiniais ir kultūriniais klausimais. Nors ji išėjo, norime, kad ji liktų Kaune, liktų su su mumis.“
Tai, ką teko išgyventi Irenos Matijošaitienės šeimai paskutiniosiomis jos gyvenimo dienomis, kokius sunkius sprendimus likimas jiems lėmė priimti, paskatino fondo darbus pradėti nuo veiklos organų donorystės ir transplantacijų srityje. Fondo steigėjai suvienijo jėgas su Lietuvos transplantologų asociacija, šviečiant Lietuvos visuomenę bei skatinant donorystę.
Buvome susitarę: jei aš pirmas iškeliaučiau, ji lygiai taip pat pasielgtų su manim - atiduotų organus transplantacijai.
„Kalbėti sunku, tačiau gyvendami šeimoje, kalbėdavome ne tik apie gyvenimą, bet ir apie mirtį. Buvome susitarę: jei aš pirmas iškeliaučiau, ji (I.Matijošaitienė – red. past.) lygiai taip pat pasielgtų su manim (atiduotų organus transplantacijai – red. past.). Apie donorystę Irena kalbėdavo su šypsena, be mirties baimės. Liūdna, kad man teko išpildyti jos norą, o ne atvirkščiai“, – sunkiai valdydamas emocijas, drebančiu balsu kalbėjo V.Matijošaitis.
Vien medikų talento neužtenka
I.Matijošaitienės fondas ir Lietuvos transplantologų asociacija pirmuosius bendrus žingsnius žengs visuomenės informavimo srityje, suteikdami daugiau informacijos apie donorystę.
Lietuvos transplantologų asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pilvo chirurgas-transplantologas doc. Vitalijus Sokolovas sakė, kad visuomenei Lietuvoje vis dar trūksta informacijos apie donorystę, apie organų transplantacijų prasmę, apie šią sritį apstu įvairių mitų.
„Lietuvoje dirba labai aukštos kvalifikacijos medikai, jie didžiulę savo darbo dalį atlieka iš entuziazmo. Tikimės, kad mūsų susibūrimas į transplantologų asociaciją, padės sukurti palankesnes sąlygas transplantacijas atliekantiems medikams ir jų pacientams“, – dalinosi mintimis V.Sokolovas.
Pasak jo, Lietuvos transplantologų asociacija subūrė visos šalies medikus, kurie tiesiogiai dalyvauja transplantacijos procese. Pirmasis visų šių medikų suvažiavimas įvyko balandžio 13–14 d. mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Infekcija transplantologijoje“.
„Visada lengviau nuveikti didelius darbus, susitelkus visiems kartu. Mūsų asociacija užsibrėžusi palaikyti glaudžius ryšius su visomis šalies sveikatos apsaugos valdymo institucijomis ir su jomis konstruktyviai bendradarbiauti, sprendžiant iškilusias problemas, susijusias su transplantacija bei donoryste“, – kalbėjo Lietuvos transplantologų asociacijos prezidentas V.Sokolovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad asociacija susikūrė tik šiemet, nors mintis apie tai kirbėjo daug metų. Tačiau suvienyti specialistus, veikiančius transplantalogijos srityje, pavyko tik dabar.
„Pribrendome labai paprastai – Lietuvoje atsirado naujų sričių, naujų transplantacijų, kurias galime atlikti – kepenų, širdies-plaučių, kasos-inkstų ir pan. Anksčiau įvairių sričių specialistai buvo uždarę savo draugijose ir savo srities problemas sprendė asociacijų ribose. Tačiau problemos, kurios kyla visiems transplantologams, yra tos pačios. Mediciniškai galime padaryti daug, bet be organų donorų tai bus neįmanoma“, – kalbėjo V.Sokolovas.
Jis apgailestavo, kad dėl informacijos stokos žmonės vis dar bijo ryžtis donorystei, jie nepasitiki medikais: „Tai lemia straipsniai žiniasklaidoje: apie mus dažniau rašoma neigiamai nei teigiamai.“
Organai – ne sliekams, o žmonėms
Inkstų transplantacijų pradininkas Lietuvoje prof. Balys Dainys priminė, kad apie donorystę Lietuvoje pradėta kalbėti labai seniai – apie 1968–1969 metus. „Tais laikais tai buvo didžiulė naujiena, negirdėtas dalykas. Smegenų mirties anuomet nebuvo – tik klinikinė ir biologinė. Jei paciento širdis sustodavo, medikai turėdavo palaukti pusę valandos ir galėdavo paimti organus transplantacijai. Iš šių dienų perspektyvų žiūrint, tai visiškas absurdas“, – svarstė B.Dainys.
Šiandien donorystė Lietuvoje yra įgavusi tokią formą, kokia klesti ir Vakarų pasaulyje. „Tačiau bėda ta, kad norint išgelbėti gyvybę reikia turėti, ką persodinti – reikia organo. Nenueisi į parduotuvę ir jo nenusipirksi. Kol kas dar neįmanoma išauginti organo laboratorijoje, nėra išauginami ir gyvuliai, kurių organus būtų galima persodinti. Todėl vienintelė galimybė mums, paliekantiems šį pasaulį, išeiti prasmingai. Neatiduokime organų sliekams, atiduokime žmonėms“, – drąsino B.Dainys.
Nacionalinio transplantacijos biuro komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė atkreipė dėmesį, kad donorystės ir transplantacijos procesas – daugialypis. Vien talentingų gydytojų neužtenka: būtina ir kita labai svarbi grandis – visuomenė, jos žinios apie donorystę, pritarimas jai.
„Bėda ta, kad visuomenėje vengiame kalbėti apie ligas, juolab apie mirtį. Be to, vis dar neišsivadavome iš mitų: žmonių baimės sklaidomos, juos informuojant. Jei kunigas pasirašo donoro kortelę, tai ir parapijiečiai paseks jo pavyzdžiu. Viešumas irgi labai padeda: žymūs žmonės, kurie nebijo viešai kalbėti apie donorystę, įkvepia drąsos ir kitus“, – įsitikinusi R.Pekarskienė.
Lietuvoje 16,5 tūkst. žmonių turi donoro kortelę. Šiuo metu transplantacijos laukia apie 500 ligonių. Pernai iš viso atliktos 158 transplantacijos.
