Tikra istorija:
„Pernai atšventėme bendro gyvenimo dvidešimtmetį. Užauginome tris vaikus. Kaip ir kiekviena pora, patyrėme visko: ir be galo smagių akimirkų, ir šiek tiek kartėlio, santykių aiškinimosi, tačiau niekada nebuvo kilę net minčių apie skyrybas. O štai dabar priėjau kryžkelę... Visada maniau, kad mano vyras – labai garbingas, padorus žmogus, savo galvoje neturintis jokių „garbanotų“ minčių. Tačiau neseniai vieno nuoširdaus pokalbio metu jis prisipažino, kad kartą per metus apsilanko pas „naktinę plaštakę“, jai sumoka ir panyra į geidulingos aistros sūkurį. Turbūt pasakysiu pernelyg švelniai, bet mane ištiko šokas. Nė nepajutau, kaip susirinkau daiktus ir išvykau savaitgaliui pas tėvus. Turėjau viską gerai apgalvoti.
Šeimos griauti aš nenoriu, todėl visais įmanomais būdais stengiuosi savo vyrą pateisinti. Kai grįžau, mes dar kartą viską ramiai aptarėme. Vyras paaiškino, kad mane myli, kad mūsų lytinis gyvenimas jį visiškai tenkina, tačiau, nepaisant to, jam retkarčiais norisi atitrūkti nuo realybės ir nuvažiuoti pas moterį, kuri klusniai vykdytų visus jo reikalavimus, pildytų visas jo erotines fantazijas. Taip, mūsų seksas viso bendro gyvenimo metu buvo malonus, bet... nuobodus. Jaučiuosi kalta dėl to, kad savo vyrui nebuvau tokia partnerė, kuri jį patenkintų visapusiškai. Jis neduoda pažado, kad nuo šiol man bus ištikimas, o aš negaliu duoti pažado, kad nuo šiol lovoje būsiu gašli, aistringa ir pasirengusi bet kam...“
Ką mano specialistai?
Psichologė-psichoterapeutė Marija Vaštakė:
„Atrodo, kad šeimą ištiko krizė. Abu jos nariai išgyvena sunkius jausmus. Moteris patyrė didžiulę traumą – vyro neištikimybę. Vyras, turėdamas neišspręstų vidinių konfliktų, nepatenkintų norų ir fantazijų, nutarė pasielgti nebrandžiai – pabėgti į kitos moters glėbį. Tarp sutuoktinių atsirado atstumas, net, sakyčiau, praraja. Kaip tai įveikti? Ar toliau gyvenimo keliu eiti kartu, ar skirtis?
Kalbant konkrečiai apie šią porą, deja, atsakymo, ko vyras ieško, siekdamas meilės už pinigus, nėra. Kad atsakymas atsirastų, reikėtų jam pačiam užmegzti pokalbį su savo vidiniu balsu ir tuo atvirai pasidalyti su žmona. Tik toks žingsnis leistų suprasti, įsigilinti, įsisąmoninti, kas slypi už šio elgesio. Vien pažadais problema nebus išspręsta.
Kalbant apskritai apie neištikimybę, ji pasibeldžia į šeimą tuomet, kai tarp sutuoktinių nėra atvirumo. Laikui bėgant atsiranda kokia nors spraga, vidinė tuštuma. Kaip ją užpildyti, kiekvienas renkasi pats, atsižvelgdamas į savo vertybes. Yra vyrų, kuriems santykiai už pinigus – norma ir jie čia nemato nieko smerktino. Greičiausiai toks ir šis atvejis. Taip elgiasi dažniausiai nebrandūs, infantilūs vyrai, kurie nemoka santykių puoselėti kaip suaugę, atvirai dalydamiesi jausmais, mintimis, fantazijomis, kurie bijo atverti duris į savo vidinį pasaulį. Tada pasirenka lengviausią būdą – išlieti seksualinę energiją kitur. Perkant moterį išlieka konfidencialumas („Ji niekam neišduos paslapties“), iš karto nubrėžiamos bendravimo ribos – nėra jokių įsipareigojimų ir baimių, kad paslaptis išaiškės. Tai labai patogu.
Įdomiai susiklostė aptariamos šeimos situacija: vyras išdrįso prisipažinti, pasidalijo savo vidinio konflikto pasekmėmis – negarbingu elgesiu. Ką daryti toliau, kur eiti? Matyčiau vieną teisingą ir protingą kryptį – pas šeimos terapeutą.
Neištikimybės išgyvenimas yra labai skausmingas. Tai negyjanti žaizda. Šeimos, patyrusios neištikimybę, net išskiria gyvenimo etapus: iki neištikimybės ir po jos.
Neištikimybės išgyvenimas yra labai skausmingas. Tai negyjanti žaizda. Šeimos, patyrusios neištikimybę, net išskiria gyvenimo etapus: iki neištikimybės ir po jos. Labai sunku suvokti ir priimti faktą, kad taip, kaip buvo, niekada nebebus. Tas žodis „niekada“ skamba, lyg kažkas būtų pasikeitę negrįžtamai. Taip ir įvyko. Neretai poros nori grąžinti santykius į ankstesnį etapą, pabėgti nuo tragedijos, negalvoti apie ją, viską užglaistyti. Iš karto paneigsiu šią iliuziją: emociniu atžvilgiu taip, kaip buvo, niekada nebebus. Tų pačių santykių sulipdyti neįmanoma. Galima nebent sukurti naujus, ne neigiant, o priimant ir išgyvenant šį faktą. Tačiau, kaip minėjau, iki neištikimybės išgyvenimo dar toloka. Pradžioje reikėtų abiem apmąstyti savo atsakomybę, nuspręsti, kas už ką buvo atsakingas, kad užklupo tokia krizė.
Partneris, kuris išdavė kitą, išgyvena krizę. Akivaizdu, kad tam tikri jo poreikiai (nebūtinai seksualiniai) nėra patenkinti. Jis gali tų poreikių net pats nesuprasti, susipainioti, o gali ir viską suprasti, bet nerasti sprendimo. Apima nerimas. Neretai neištikimybė – seksualinis ryšys, tas uždraustas vaisius, adrenalino antplūdis – yra tiesiog priemonė nerimui malšinti. Be abejo, paskui slegia kaltė, gėda, būna moralinės pagirios. Vieni susidoroja su nerimu vartodami psichotropinius vaistus, kiti jį malšina alkoholiu, cigaretėmis, treti – lytiniais santykiais. Visi būdai žalingi ir nebrandūs. Juk nerimas, nepasitenkinimas, neigiami jausmai puikiai įveikiami nuoširdžiai šnekantis. Tačiau dažnai to net nemėginama, nes laikomasi nuomonės, kad kalbėjimas apie neigiamus dalykus griauna santykius.
Neištikimybės piliulė veikia trumpą laiką. Ji kaip tabletė – nuslopina simptomą, bet to, kas yra viduje, neiškelia, neatveria, nesuteikia galimybės tai išgyventi.
Kita priežastis – vyrai nenori pasirodyti silpni, kalbėdami apie tai, kas juos neramina (juk tėvai išmokė: berniukai turi būti stiprūs, berniukai neverkia), arba jie „saugo“ savo moteris, bijodami, kad, išgirdusios apie jų nesėkmes, jos nusivils, liūdės. Tačiau tuo metu vyrai nepagalvoja, kad neištikimybė traumuoja partneres dar labiau. Neištikimybės piliulė veikia trumpą laiką. Ji kaip tabletė – nuslopina simptomą, bet to, kas yra viduje, neiškelia, neatveria, nesuteikia galimybės tai išgyventi. Problema niekaip nesprendžiama – ji tik didėja, nes prisideda negatyvūs jausmai dėl tokio problemos „sprendimo“ būdo. Nerimas auga. Su juo pasidaro nebeįmanoma gyventi.
Tačiau kaip bebūtų absurdiška, pasižiūrėkime į šią situaciją iš kitos pusės. Ji gali šio to išmokyti, leisti įdėmiau pažvelgti vienam į kitą ir į savo gyvenimą, apsvarstant vertybes, norus, prasmes. Nors taip, kaip anksčiau, nebebus, bet gali būti kitaip ir nebūtinai blogiau. Pasibaigė vienas gyvenimo etapas, prasidėjo kitas ir jį galima nugyventi kitaip, taisant padarytas klaidas, labiau įsiklausant į savo ir kito poreikius, tiesiog būnant arčiau, būnant vienoje „plokštumoje“. Kiekviena situacija, net ir pati skaudžiausia, kai ką atimdama, kai ką ir duoda, tik reikia mokėti ją priimti.
Šiai porai norėčiau palinkėti nedaryti skubotų veiksmų – turiu omeny skyrybas. Juk nemažai laiko buvo skirta vienas kitam. Sustokite. Pamėginkite rasti drąsos ir užmegzti gilesnį ryšį su savimi ir su partneriu. Liekite jausmus, nuoskaudas – jų, ko gero, prisikaupė daug. Krizė neatsiranda iš niekur. Tam, kad ji atsirastų, buvo pakankamai priežasčių.“