– Kokios mintys sukosi galvoje, kai sužinojote diagnozę?
– Pirmomis dienomis, neslėpsiu, save laidojau. Esu jau vyresnės kartos atstovė ir net minčių kitų neturėjau. Tačiau gydytoja mane apibarė už tai ir supratau, kad reikia kabintis į gyvenimą. Todėl susitaikiau su savo diagnoze ir pasakiau sau, kad nieko man bloga nėra ir nebus. Aišku, nebuvo taip paprasta, tačiau stipriai verkiau tik kartą. Kai sužinojau, kad man ketvirta stadija, užsidariau nuo kolegų per pietų pertrauką kabinete ir išsiraudojau. Tai buvo pirmas ir paskutinis raudojimas. Vėliau ašarų dar buvo, bet jau kitaip.
Kai sužinojau, kad man ketvirta stadija, užsidariau nuo kolegų per pietų pertrauką kabinete ir išsiraudojau. Tai buvo pirmas ir paskutinis raudojimas.
Kai prasidėjo gydymas, kabindamasi į gyvenimą džiaugiausi kiekvienu mažu žingsneliu sveikimo link. Kasdien vis jausdavau, kad po truputį kopiu aukštyn, nors fizinė sveikata iš tiesų buvo sunki. Operacija buvo sunki, teko perpilti kraujo, o jau po trijų savaičių turėjau chemoterapiją. Kiti sakydavo – esą vėl mums atneša nuodą, aš žiūrėdavau į ją kaip į vaistą, kuris man padės. Išgyvendavau, jeigu dėl prastų kraujo rodiklių kelioms dienoms ją tekdavo atidėti, džiaugdavausi, jei gydymas vykdavo pagal planą.
Ir pusė bėdos ją ištvėriau – nebuvo jokio pykinimo. Žinoma, paskaudėdavo visą kūną, kojas, tačiau kiekvieną išgyventą dieną laikiau mažyte savo pergale. Žmonės prisipažįsta, kad pamatę mane pirmomis dienomis po operacijos buvo išsigandę. Aš taip pat buvau išsigandusi savo vaizdo veidrodyje, buvau labai išsekusi, labai daug svorio netekusi, bet kitą dieną priėjusi prie veidrodžio kaskart nuspręsdavau, kad atrodau šiek tiek geriau. Šis pozityvumas ir palaikė.
– O kai liga atsinaujino?
– Buvau labai nusiminusi. Kai man pasakė, kad vėl reikės chemoterapijos, apsiverkiau ir pareiškiau, kad jos nedarysiu. Tačiau gydytojai kantriai man išaiškino, kad tai būtina, o ir pati supratau, kad jei noriu gyventi, turiu gydytis. Moterims baisiausia, kai plaukai nuslenka, o buvo pavasaris, vasara artėjo... Tačiau prisipirkau gražių šilkinių skarelių ir vaikščiojau. Buvau sau graži.
Aišku, kai sužinai vėžio diagnozę, sunku net apsakyti būseną. Bene baisiausia buvo pasakyti artimiesiems. Prisipažinsiu, aš juos saugojau ir visos tiesos nesakiau. Jie į tave žiūri pilnomis vilties akimis ir tikisi geros naujienos, o tu gali pranešti vieną blogiausių... Stadiją pasakiau tik tada, kai po operacijos medikai pasakė, kad yra geriau, nei jie tikėjosi.
– Kaip pasikeitė gyvenimas, kai susirgote?
– Tuo metu geriau jaučiausi tarp tokių pačių, kaip aš. Sugrįžti į sveikųjų pasaulį buvo sunkiau, nes tarsi turėjau pasiaiškinti. Tuo metu dirbau, buvau institucijos vadovė. Neslėpiau, kad man onkologinė liga, juolab kad gandai greitai sklinda, be to, vaikščiojau su peruku. Jei matydavau, kad žmonės bijodavo mane užkalbinti, nes nežinodavo, nuo ko pradėti, pati pasakydavau, kad dabar man geriau.
Niekada nesiskųsdavau, kad man blogai, nors buvo visko – ir fizinio skausmo, ir dvasinio. Ir dabar esu tikra, kad vaistai – tik viena gydymo sudedamųjų dalių. Kita labai svarbi gydymo dalis – pozityvus nusiteikimas. Jei tik sėdėsime rankas sudėję ir lauksime mirties, sau nepadėsime.
Reikia pripažinti, kad mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Pakeičiau darbą – nebedirbu valstybės tarnyboje, bet dirbu širdžiai mielą darbą. Kažkada taip ir svajojau – kai nebeturėsiu savo atsakingų pareigų, eisiu savanoriauti. Taigi kadaise dalyvavau globalių sprendimų priėmime, dabar rūpinuosi mažais dalykais, padėdama konkretiems žmonėms, bet tai jų gyvenimą keičia daug labiau nei tie globalūs sprendimai.
Pavyzdžiui, kovojame dėl to, kad žmonėms būtų prieinami inovatyvūs vaistai, konsultuojame juos, teikiame konkrečius patarimus, palaikome juos. Esu laisvas žmogus, laisva pasakyti savo nuomonę ir tai labai vertinu. Žinoma, visko būna: ir susierzinu, ir susinervinu, bet toks yra gyvenimas.
Visi ligoniai, sergantys, pasveikę, esantys remisijoje, nori gyventi lygiai taip pat kaip sveiki žmonės. Tačiau tam reikia dėti ir savo pastangų, nustoti verkšlenti ir pradėti bendradarbiauti su gydytoju. Tačiau ir gydytojas, pranešęs diagnozę, tuo pačiu turėtų pateikti ir pluoštą pozityvių dalykų, suteikti viltį, už kurios žmogus galėtų užsikabinti. Ir gydymo sėkmė tada geresnė.
– Kai kurie žmonės sako, kad diagnozė juos priverčia peržiūrėti savo vertybes...
– Kaip gyvensiu toliau, niekada negalvojau. Aš tiesiog gyvenu, kaip pavyksta, taip. Žinoma, būna minčių apie tai, kaip bus, jeigu man prasidės skausmai ir pan. Esu sudariusi strategiją, kur tada kreipsiuosi ir ką darysiu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad visiškai apie tai negalvoju. Ši mintis mane aplanko vos ne kiekvieną dieną. Tačiau iš esmės pasikeitė tik tai, kad anksčiau maniau esanti nemirtinga. Dabar žinau, kad tas laikas neišvengiamai ateis.
Esu labai dėkinga savo gydytojams, kad, kai paklausiau, ar man jau tvarkytis neįgalumo pažymą, jie mane apibarė ir išvarė dirbti.
Negalėčiau tvirtinti, kad iš esmės permąsčiau gyvenimą. Aš gyvenu toliau. Turiu savo sodelį, kurį visada dievinau ir puoselėjau, ir dabar tą patį darau. Turiu namus, kuriuos myliu, turiu mylimą ir mylinčią šeimą. Taigi šioje sferoje kardinaliai tarsi niekas nepasikeitė.
– Vis dėlto sakote, kad tam tikro balasto gyvenime atsisakėte. Kokio?
– Atsisakiau savigraužos, kuri kildavo dėl menkiausių niekniekių: ne vietoje padėtų batų, dėl to, kas bus, kad su kuo nors nepasisveikinau, ne taip pažiūrėjau į savo pavaldinį. Supratau, kad kiekvieną problemą, jei tai ne mirtina liga, įmanoma išspręsti, todėl nustojau save graužti. Anksčiau savigrauža būdavo mano nuolatinė palydovė.
Žinoma, gyvenime visiškai išvengti streso neįmanoma, jaudinuosi ir dabar dėl artimųjų, kitų dalykų, tačiau supratusi, kad stresas, kuris mane lydėjo visur, didele dalimi prisidėjo prie mano ligos, ypač po atkryčio nutariau, kad turiu save saugoti, liautis eikvojus save tuščiai.
Ir dar - neplanuoju. Jei nepasibaigus dienai manęs klausia, ką veiksime rytoj, aš atsakau – pasidžiaukime gyvenimu dar šiandien. Žinoma, yra dalykų, kuriuos neišvengiamai reikia planuoti, bet anksčiau turėdavau begalę rytojaus planų, per kuriuos nebūdavo kada pasidžiaugti šia akimirka.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado vėžiu sergančių pacientų asociacija Onkologija.lt?
– Gydytoja mane rekomendavo kaip aktyvų žmogų, galintį dalyvauti asociacijos darbe ir būti naudinga, nes pagal išsilavinimą esu teisininkė, ir jie mane susirado patys. Tiesą sakant, tai buvo labai laiku, nes netrukus atsinaujino liga, o ir darbe baigėsi mano kadencija. Taigi atsiradau visai kitoje veikloje, apie kurią kadaise svajojau.
– Turbūt tenka sutikti ne vieną žmogų, kurio dienos jau suskaičiuotos. Nuo šio žinojimo galima išprotėti. Kaip jie visa tai ištveria ir ką jiems reiškia tie keli mėnesiai?
– Jiems tie keli mėnesiai reiškia labai daug – tai laikas, kurį jie vis dar gali praleisti su artimaisiais, dar ką nors nuveikti. O kartais įvyksta stebuklų, kad tie mėnesiai pavirsta ne vienais metais. Aš pati esu gyvas to pavyzdys – sėkmingai išropojau iš ketvirtos stadijos vėžio ir ne tik esu gyva daugiau kaip penkerius metus, bet kokybiškai juos gyvenu. Žinoma, man labai padėjo mano gydytojų profesionalumas ir palaikymas – esu be galo dėkinga Santaros klinikų akušeriui ginekologui Viliui Rudaičiui ir chemoterapeutei Skaistei Tulytei.
Kai išgirdau stadiją, internete perskaičiau, kad man liko gyventi trys savaitės. Pakraipiau galvą, bet nepriėmiau už gryną pinigą. Todėl ir visiems kitiems patariu numoti ranka į statistiką. Pagal ją didelė sėkmė išgyventi penkerius metus. Tačiau jei tu gyveni viršvalandžius, vadinasi, išsikovojai daugiau. Ir kuo daugiau pozityvių žodžių ligoniui sakys artimieji, draugai, tuo jam bus lengviau kabintis į gyvenimą.
Esu labai dėkinga savo gydytojams, kad, kai paklausiau, ar man jau tvarkytis neįgalumo pažymą, jie mane apibarė ir išvarė dirbti. Neįsivaizduojate, kokia tai man buvo paskata. Fantastika, jie manyje įžiūrėjo ne mirtininką, o žmogų, galintį dirbti – ir ne bet kokį, o sudėtingą darbą.
Didžiausia bėda, kai žmonės nemoka, negali ar net nenori nukreipti minčių nuo ligos kitur. Galima skaityti knygas, bet ką veikti, tik nesėdėti ir negalvoti. Aš pati labai daug vaikštau ir tą patį nuolat patariu kitoms. Po operacijos negalėjau susilenkti žolės išrauti, todėl ravėjau ant kelių, nes pagalvojau, kad iki šiol puoselėta aplinka žolėmis dėl mano ligos neapžels. Nieko nereikia laukti, reikia gyventi toliau.
Kai susirgau, mintyse sau kartojau: Viešpatie, kodėl nevertinau iki šiol, kad esu sveika, nemokėjau to vertinti? Šiandien, kiekvieną vakarą guldamasi ir kiekvieną rytą keldamasi dėkoju už tai, kad guluosi ir keliuosi sveika. Liga išmokė sąmoningumo džiaugtis kiekviena diena. Šie maži jausmai suteikia didžiulį džiaugsmą.
„Liga – tai tik didelis išbandymas Jūsų gyvenimo kelyje. Visada tikėkite, kad esate stipresnės už vėžį, o vidinės ramybės išlaikymas ir buvimas su brangiais žmonėmis kartu su šiuolaikiškos medicinos pasiekimais padeda visiškai pasveikti“, – tokiais žodžiais kreipiamasi į metastazavusiu krūties vėžiu sergančias moteris projekto „Kiekviena diena brangi“ tinklalapyje, kurį rasite čia.
Tokie projektai įgyvendinti daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių, o jų tikslas – pateikti moterims kuo daugiau informacijos ir patarimų apie ligą, jos gydymą, gyvenimo būdą sergant, santykius su artimaisiais ir moters psichologinę būklę. Nors tinklalapis skirtas metastazavusiu krūties vėžiu sergančioms moterims, naudingos informacijos ras bet kokia vėžio forma sergantis asmuo ar jo artimieji.
Specialistai kviečia neleisti vėžiui užvaldyti Jūsų gyvenimo. Jūs tebesate ir gyvenime yra tiek daug ką mėgti ir mylėti. Pradėkite maksimaliai naudotis kiekviena minute, po to – kiekviena diena, kiekvienu mėnesiu, kiekvienais metais. Kiekviena diena brangi.
Kviečiame moteris, kurios gydosi metastazavusį krūties ar kitokios rūšies vėžį arba yra jį įveikusios, pasidalyti savo istorija! Rašykite mums arba atsiųskite savo kontaktus susisiekti e. paštu gyvenimas@15min.lt.
