Ir ką manote apie žmones, kurie stiprinasi tik maistu, nepaveiktu aukštos temperatūros? Kalbamės su bene žymiausia Lietuvos žaliavalge Olga Dzindzeleta, kurią pasirinktas gyvenimo būdas paskatino atidaryti restoraną, išleisti patiekalų receptų knygą, rengti gyvo maisto ruošimo pamokas.
– Sunku patikėti tais, kurie deklaruoja: „Viskas tik balta!“, „Viskas tik nuostabu!“ Ar per žaliavalgystės metus įžvelgėte ir „nebaltų“ jos aspektų?
Ne žaliavalgiams turbūt bus sunku suprasti, bet šiandien aš jaučiu, kas yra TIKROJI sveikata.
– Žaliavalgystė – gyvenimo būdas ir jis – mano. Tai pajutau, kai pasitempusi koją skaičiau pirmąsias knygas šia tema. Aš nepatyriau pereinamojo laikotarpio krizės (girdėjau, kad kai kuriems žmonėms paūmėja ligos, atsiranda silpnumas, trūksta energijos ir pan.), bet net jei taip būtų nutikę, manau, nebūčiau atsisakiusi to, ką buvau pradėjusi. Pirma, žaliavalgystės šalininkų argumentai man pasirodė labai logiški, antra, iš anksto žinojau, kaip galiu jaustis, trečia, nesu pratusi bėgti nuo sunkumų. Per pirmus du mėnesius numečiau apie penkiolika kilogramų ir dėl to reikėjo pakeisti visą garderobą, be to, pusmetį mano kūnas labai aktyviai valėsi ir tai sudarė tam tikrų nepatogumų. Bet kartu buvo apėmęs pojūtis, kad kažkas jame darė generalinę tvarką ir mėtė lauk šiukšles, kurių buvo prisikaupę daug. Užplūdo energija, euforija, norėjosi šaukti tiems, kurie nepajėgė išspręsti savo problemų: „Žmonės, gyvenimą pataisyti taip paprasta!“ Per prabėgusius metus šitas įsitikinimas tik sustiprėjo. Ne žaliavalgiams turbūt bus sunku suprasti, bet šiandien aš jaučiu, kas yra TIKROJI sveikata. Turiu galvoje ir fizinį kūną, ir bendravimą su žmonėmis, ir suvokimą, kokia esu, ko man reikia, o be ko puikiausiai galiu apsieiti...
– Žaliavalgystė – panacėja?
– Tikrai ne. Žaliavalgystė – reikšminga mano gyvenimo dalis, bet jo kokybę kuria ir kiti dalykai, pavyzdžiui, joga, dėmesys sielos poreikiams... Žinot, pritariu žmonėms, kurie, žengdami pirmus žingsnius kaip žaliavalgiai, niekam apie tai nepasakoja. Prasminga atsiverti tik tiems, kurie, jauti, jei ir nesupras, tai bent bus tolerantiški. Ir nieko nereikia įrodinėti žmonėms, kurie turi išankstinę nuomonę ir ją kategoriškai teigia net nepabandę to, kas nauja ir ką jie kritikuoja. Ką nors galima įrodyti tik savo pavyzdžiu. Kai kardinaliai pakeičiau mitybą, vyras prisijungė po pusantro mėnesio, nes jam padarė įspūdį mano savijauta ir nuotaika. Beje, aš neturėjau sveikatos problemų, kai keturiasdešimt ketverių pradėjau žaliavalgiauti, tačiau metais už mane vyresnis vyras jų jau buvo patyręs – skrandis, kraujospūdis... Gydytojai jau buvo jį „nudžiuginę“: „Atėjo laikas nuolat su savimi turėti vaistų.“ Ir ką gi? Mes jaučiamės labai gerai. Vaistų nevartojame. Nevalgome nieko, kas termiškai apdorota aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje (karštis naikina maiste esančius virškinimo fermentus, labai svarbų geros sveikatos veiksnį, taip pat vitaminus), tik šaltuoju sezonu išgeriame šiltos žolelių arbatos (vandens temperatūra būna ne aukštesnė kaip 80 laipsnių).
– Antropologai tvirtina: šiuolaikiniam žmogui maitintis vien daržovėmis ir vaisiais – nenatūralu, nes milijonus metų trukusi evoliucija jį smarkiai pakeitė. Natūralu – maisto įvairovė: žalias ir termiškai apdorotas maistas, mėsa, žuvis, daržovės, vaisiai, grūdai, sėklos, riešutai, ankštiniai...
– Kai maitinausi tradiciškai, suvalgius mėsos mane apimdavo diskomfortas – švelniai tariant... Turiu savo nuomonę apie tai, kas žmogui natūralu, o pagrindiniai mano argumentai – asmeninė patirtis ir savijauta. Neneigiu antropologų išvadų, bet pasitikiu tuo, kas vyksta su manimi. Jau sakiau, kad šiandien apsieinu be vaistų. Dar – be orkaitės, buitinės chemijos, kvepalų (uoslė labai paaštrėjo), dezodoranto (nebėra prakaito kvapo), ankstesnio kiekio drabužių ir batų (kam tų daiktų tiek?)... Pasikeitė gyvenimo kokybė, atsirado atliekamų pinigų, nes mano išlaidos pastebimai sumenko. Su vyru pirmenybę teikiame ekologiškiems ir organiniams produktams, bet jei tokių nėra, iš proto neiname ir vartojame parduotuvėse parduodamus vaisius ir daržoves. Gerokai sumažėjo mano priklausomybė nuo maisto, bet visiškai jos, prisipažįstu, dar neatsikračiau. Labai mėgstu persimonus ir kartais suvalgau jų daugiau, nei reikėtų. (Šypsosi.) Bet gerai yra tai, kad kiekvieną dieną vis labiau suprantu savo kūną, vis geriau girdžiu, ką jis man sako.
RECEPTAS
Olga Dzindzeleta teigia, kad pasitelkus fantaziją iš termiškai neapdorotų produktų galima sukurti daugybę maistingų, skanių, gražiai atrodančių patiekalų. Vienas iš jų – žalia cukinija, pagardinta sezamais.
Cukinija su sezamų sūriu
1 nedidelė cukinija,
1 stiklinė sezamų sėklų,
1 šaukštas sezamų aliejaus,
1 šaukštas citrinų sulčių,
1 šaukštas kario,
druskos pagal skonį
Smulkintuvu paruošti pastą iš sezamų sėklų ir aliejaus, įpilti citrinų sulčių, pridėti prieskonių ir dar kartą viską suplakti.
Cukiniją supjaustyti plonomis juostelėmis, gražiai sudėti į lėkštę ir kiekvieną iš jų papuošti sezamų sūriu.
