Vadinasi, vaistinius augalus galima panaudoti gydymui susirgus. Tokių augalų netrūksta visuose kraštuose, o vien Lietuvoje žinomos 458 savaiminių vaistinių induočių augalų rūšys.
Labai intensyviai dirbdama E.Šimkūnaitė dažnai lankėsi įvairiuose mūsų krašto regionuose, tyrė vaistinių augalų išteklius, daug bendravo su miestelių ir kaimų vaistinių augalų rinkėjais, rinko duomenis apie augalų naudojimą įvairiems žmogaus kūno negalavimams įveikti.
Menkiausiai progai pasitaikius, pati savo sukauptomis didesnėmis ir mažesnėmis augalų paslaptimis su visais dosniai dalijosi.
Tiesa, tai buvo senokai, nes beveik ketvirtį amžiaus E.Šimkūnaitės nebėra su mumis. Todėl tokie metai yra gera proga prisiminti ryškiausius daugybę žinių apie vaistinius augalus turėjusios moters gyvenimo ir darbo momentus.
Įspūdingas žinių bagažas netilpo į dvi disertacijas
XX a. aštuntajame dešimtmetyje E.Šimkūnaitei palaipsniui prilipo „žiniuonės“ pravardė. Dabar turbūt neįmanoma įvardinti, kas pirmasis žolininkę šiuo žaviu ir netgi šiek tiek paslaptingu, antgamtiškai skambančiu žodžiu „pakrikštijo“. Turbūt tai buvo artimos E.Šimkūnaitės aplinkos žmonės, mokslininkę vadinę vaistinių augalų, o kartais – netgi liaudies žiniuone.
Plačiai pasklidęs epitetas atkreipė visuomenės dėmesį į vaistinius augalus, kuriuos pati E.Šimkūnaitė dažniausiai vadino vaistažolėmis, vaistingaisiais arba tiesiog gydomaisiais augalais.
Svarbu paminėti, kad E.Šimkūnaitė buvo aukščiausios kvalifikacijos mokslininkė, biologijos mokslų habilituota daktarė, parengusi ir apgynusi dvi disertacijas.
Plačiai pasklidęs epitetas atkreipė visuomenės dėmesį į vaistinius augalus, kuriuos pati E.Šimkūnaitė dažniausiai vadino vaistažolėmis.
Autorės moksliniuose darbuose jokių saitų su antgamtinėmis jėgomis, kerėjimais, burtažodžiais ar šamanizmu nėra. Priešingai – abi disertacijos įprasmino ilgamečius, kryptingus, daug jėgų ir laiko pareikalavusius mokslininkės darbus bei tyrimus.
Dėmesio centre – vaistinis valerijonas
Pirmąją disertaciją „Valerijonų kultivavimas Lietuvoje“ E.Šimkūnaitė parengė 1951 m., o duomenis šiam darbui rinkti pradėjo 1940 m., dar būdama Vytauto Didžiojo universiteto, kuriame studijavo farmaciją, studente.
Vaistinis valerijonas – vienas seniausiai žinomų vaistinių augalų, kurio pagrindu paruošti įvairūs preparatai pasižymi raminamuoju poveikiu. Vaistinė žaliava – valerijonų šakniastiebiai su šaknimis, pagal E. Šimkūnaitę – Rhizoma cum radicibus Valerianae (dabar – Valerianae radix).
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo paruošiama maždaug 1 tona šakniastiebių, nors poreikis siekė iki 8 tonų žaliavos. Pradėti išsamius šio augalo tyrimus paskatino iš Panevėžio Vyriausiosios farmacijos valdybos gautas užsakymas. Tikslai E.Šimkūnaitei iškelti buvo keli: įvertinti natūraliųjų vaistinio valerijono augaviečių būklę, atlikti bandymus tiriamojo augalo būklei pagerinti ir šakniastiebio hibridizacijos tyrimus.
Aistra tirti: per 16 valandų – 1736 valerijono kerai
Atsakingu mokslininkės darbo vykdytoju buvo paskirtas jos tėvas provizorius Pranas Šimkūnas. Jaunajai E.Šimkūnaitei teko atlikti įvairius techninius darbus, o svarbiausias buvo įpareigojimas įvertinti natūraliąsias vaistinio valerijono populiacijas.
Tyrimai, kurių jaunoji žolininkė ėmėsi su entuziazmu, daugiausia vyko Tauragnų apylinkių vandens telkinių pakrantėse. 1940 m. pavasarį Šventės upokšnio pakrantėmis per 16 val. pasirinktu maršrutu E.Šimkūnaitė nuėjo apie 8 km ir per tą laiką iškasė 1736 valerijono kerus. Deja, vaistinės žaliavos kiekis sausoje būklėje buvo vos 2,83 kg.
Eksperimentai gamtoje saulėtomis dienomis prasidėdavo 7–8 val. ryto, o valerijono sėklų sklaidos efektas būdavo pradedamas nustatinėti po trijų valandų.
1947–1948 m. analogiškus vaistinio valerijono tyrimus mokslininkė atliko Nevėžio, Merkio, Žeimenos, Kupos ir Lėvens upių pakrantėse. Pagal surinktą informaciją E.Šimkūnaitė padarė dvi svarbias praktines išvadas. Gauti valerijonų vaistinės žaliavos rezultatai nepateisina įdėto darbo sąnaudų gamtoje – tai pirma. Antra, maršrutinis būdas valerijono žaliavai gauti iš savaiminių valerijonynų ekonomiškai neperspektyvus.
Ekologinių eksperimentų Lietuvoje pradininkė
Kita E.Šimkūnaitei paskirta užduotis buvo susijusi su natūraliųjų valerijonynų būklės pagerinimo galimybėmis, todėl ji 1940 m. Krašuonos durpyne atliko valerijono sėklų sklaidos originalius eksperimentinius tyrimus. Eksperimento gamtoje metu valerijonų prinokusių sėklų skristukai, naudojant specialų kapiliarinį stiklo vamzdelį, buvo nudažomi kasdien vis kitomis ryškiomis spalvomis.
Eksperimentai gamtoje saulėtomis dienomis prasidėdavo 7–8 val. ryto, o valerijono sėklų sklaidos efektas būdavo pradedamas nustatinėti po trijų valandų. Toks darbas iš E.Šimkūnaitės reikalavo didelio kruopštumo ir išradingumo. Ši mokslininkė buvo tokių ekologinių eksperimentų gamtoje Lietuvoje pradininkė, nors Europoje panašaus pobūdžio eksperimentai buvo pradėti dar XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Suvienijo mokslininkus ir kultivuoti ėmėsi pati
Habilituota gamtos mokslų daktarė išsiaiškino, kad po savaiminės sklaidos pavyksta nustatyti šiek tiek daugiau nei trečdalio dažytų valerijono sėklų lokalizaciją. Tačiau pastebėjo ir metodo trūkumą – dauguma sėklų sklaidos metu sukrenta ant kitų augalų, prie jų prikimba ir dirvožemio nepasiekia, todėl valerijonynuose vaistinio valerijono daigai pasitaiko labai retai.
Autorės moksliniuose darbuose jokių saitų su antgamtinėmis jėgomis, kerėjimais, burtažodžiais ar šamanizmu nėra.
Vis dėlto svarbiausia išvada, kurią padarė E.Šimkūnaitė, buvo reikšminga ir jos ateities darbams – valerijono vaistinės žaliavos problemą galima išspręsti tik specialiai kultivuojant šį vertingą vaistinį augalą.
Kultivuoti tai kultivuoti: mokslininkė nelaukė, kol kas nors imsis šios tuo metu aktualios problemos sprendimo. Per labai trumpą laiką, nepaisydama įvairių pokario laikotarpio sunkumų, ji įvertino senųjų valerijono kultūrų padėtį Lietuvoje, užmezgė dalykinius kontaktus su vaistinių vedėjais dėl naujų kultūrų kūrimo, parinko konkrečias augalo kultivavimo vietas ir atnaujino daigyno Švenčionyse darbą.
Taip pat E.Šimkūnaitė užmezgė reikšmingus ryšius su moksliniais konsultantais – profesoriais Kaziu Grybausku iš Kauno, Alma Tomingu iš Tartu ir Latvijos universiteto Farmakognozijos katedros ir specializuoto vaistinių augalų tyrimo mokslinio instituto Rusijoje darbuotojais. Vaistininkės pastangos netruko duoti vaisių: 1947 m. balandį nuo Švenčionių rajono iki Jurbarko buvo apsodinta 14 dirbamų laukų. Kiekviename jų – nuo 100 iki 2000 plačialapio valerijono veislės daigų.
Ypatingus organizacinius sugebėjimus ir talentą savarankiškai vykdyti mokslinius bei praktinius darbus E.Šimkūnaitė 1952 m. patvirtino sėkmingai apgindama biologijos mokslų daktaro disertaciją Lietuvos Mokslų akademijos Biologijos institute.
Savo disertacijoje mokslininkė įrodė, kad vaistinio valerijono šakniastiebių rinkimas gamtoje yra sunkus ir nepelningas darbas, todėl kur kas prasmingiau būtų šį vaistinį augalą kultivuoti. Technologija, anot mokslininkės, nesudėtinga, primenanti bulvių auginimą.
Be to, savaiminių valerijonų vaistinė žaliava daug menkesnės kokybės ir vertės negu kultūrinių.
Surinko duomenis žemėlapiui ir sudarė naują metodą
Po vaistinio valerijono tyrimų E.Šimkūnaitė drąsiai ėjo kitų mokslo aukštumų, susijusių su kitų gydomąjį poveikį turinčių vaistažolių tyrimais, link. Dar 1947–1948 m. žolininkė atliko didžiausių vaistingųjų augalų masyvų inventorizaciją. 1951–1954 m. ji organizavo kompleksines ekspedicijas Lietuvoje, kurių metu buvo nustatyti reljefo formų, augalų bendrijų ir vaistingųjų augalų ryšiai. Remiantis šias duomenimis, buvo sudarytas vaistingųjų augalų resursų žemėlapis tolimesniems darbams.
Kartu reikia prisiminti ir tai, kad habilituota gamtos mokslų daktarė negimė vaistinių augalų žinove: apie juos mokslininkė sistemingai kaupė žinias iš įvairių šaltinių nuo mažumės.
Kasmet didėjant vaistinių augalų žaliavos poreikiui, 1956 m. pradėtos svarbesniųjų vaistingųjų augalų brigadinės paruošos, todėl 1957–1964 m. E.Šimkūnaitė vykdė vaistingųjų augalų resursų apskaitos būdų lyginamąjį tikrinimą įvairiose Lietuvos vietose. Mokslininkė su augalų paruošėjais išbandė keturis žinomus vaistingųjų augalų išteklių apskaitos būdus – linijinį, lygiagretinį, diagonalinį ir vadinamąjį bakteriologinį.
Pagrindinis tikslas buvo gauti duomenis apie skirtingų vaistingųjų augalų apskaitos būdų efektyvumą paruošų metu. Įvertinusi ir su paruošėjais praktiškai išbandžiusi skirtingų vaistingųjų augalų apskaitos būdus, E.Šimkūnaitė pasiūlė naudoti naują metodą, kurį pavadino „etaloniniu“.
Pastaruoju siekiama nustatyti potencialius žaliavos išteklius, įvertinant vaistingųjų augalų biologijos ypatumus. Mokslininkės dėka vaistingųjų augalų paruošėjams paruoštose rekomendacijose atsirado anksčiau jose nefigūravę gamtosauginiai aspektai.
Nebijojo naujovių akademikų pasaulyje
1969 m. E.Šimkūnaitė, apibendrinusi savo ilgamečių vaistingųjų augalų išteklių tyrimų rezultatus, parengė habilituoto daktaro disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“, kurią praėjus metams apgynė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete.
Disertacijoje nagrinėjamos dvi tarpusavyje persipynusios problemos – vaistingųjų augalų ištekliai ir racionalus jų naudojimas bei kai kurių rūšių biologijos ypatumai. Žolininkė apibendrino daugybės mokslinių ekspedicijų rezultatus, bet pagrindinis dėmesys disertacijoje skirtas vienos kerpės – islandinės kerpenos – ir septynių augalų rūšių tyrimams.
Skirtinguose Lietuvos, Estijos ir Baltarusijos miškuose tyrimus atlikusi E.Šimkūnaitė gilinosi į vaistinio pataiso, balinio ajero, paprastojo šaltekšnio, paprastojo čiobrelio, smiltyninio šlamučio, paprastojo kadagio ir miltinės meškauogės, kurią pati vadino arkliauoge, išteklius bei galimą jų panaudojimą.
Mokslininkės sukurtais moderniais vaistinių augalų išteklių apskaitos metodais ir rekomendacijomis tokius augalus rinkti daugybę metų sėkmingai naudojosi vaistinių augalų paruošėjai ir įvairių sričių mokslininkai.
Tokio detalumo duomenų apie vaistinių augalų rūšis niekas iki E.Šimkūnaitės Lietuvoje nebuvo surinkęs.
Absoliučia naujove disertacijoje tapo specialūs autorės sugalvoti eksperimentai, kuriais buvo siekiama geriau pažinti vaistinių augalų biologijos ypatumus. Pavyzdžiui, eksperimentas „Pataiso sporų sklaida ore“: bandymo laukelyje, kurio spindulys 50 m, buvo nupjaunamos dar nesubrendusios pataiso sporinės varputės. Laukelio centre paliekamos 5–6 sporinės varputės, o jo ribose, ant žemės paviršiaus ir medžių šakų palikti lipnia medžiaga padengti objektyviniai stikleliai.
Tokio detalumo duomenų apie vaistinių augalų rūšis niekas iki E.Šimkūnaitės Lietuvoje nebuvo surinkęs.
Eksperimento metu nustatyta, kad dauguma pataiso sporų nukrenta netoli jų susidarymo vietų, o toliausiai nukeliavusių sporų kokybė menka.
Dar vienas E.Šimkūnaitės sugalvotas bandymas – pataisų sėjimas į nupurentą dirvą. 1000 ha plote paruošėjai ir mokiniai išbarstė iškultas pataisų varputės. Po kelių metų buvo nustatyta, kad sėtose vietose jaunų pataisų buvo apie dešimt kartų daugiau negu gretimuose, nesėtuose plotuose. Apmaudu tik viena – mokslininkė apie šiuos ir kitus savo atliktus originalius vaistinių augalų biologijos tyrimo gamtoje eksperimentus nepaskelbė mokslinėje spaudoje, todėl daugelis liko nežinomi botanikams ir ekologams.
Sėmėsi žinių iš tėčio ir išmintingų senolių
Po antrosios disertacijos apgynimo E.Šimkūnaitė pelnytai pradėta vertinti kaip autoritetingiausia Lietuvos vaistinių augalų savybių žinovė ir įtakinga žinių skleidėja. Prie to prisidėjo ir jos svarbios pareigos Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos valdyboje, kur nuo 1969 m. mokslininkė buvo Vaistažolių skyriaus viršininkė.
Kartu reikia prisiminti ir tai, kad habilituota gamtos mokslų daktarė negimė vaistinių augalų žinove: apie juos mokslininkė sistemingai kaupė žinias iš įvairių šaltinių nuo mažumės.
Gimė E.Šimkūnaitė 1920 m. kovo 11 d. Rusijos Krasnodaro krašto mieste Novorosijske, kur Šimkūnų šeima, kaip ir daug kitų lietuvių, buvo pasitraukę, bėgdami nuo Pirmojo pasaulinio karo baisumų. Mokslininkės tėvas P.Šimkūnas buvo vaistininkas, kuris plačiai savo darbe naudojo vaistinius augalus. Šeimai grįžus į Lietuvą, gimtuosiuose Tauragnuose, nedideliame Utenos rajono miestelyje, P.Šimkūnas turėjo vaistinę, o Eugenija nuo mažų dienų su mama, medicinos seserimi, padėjo tėvui rinkti vaistinius augalus, tvarkyti augalų žaliavas ir ruošti iš jų žmonėms skirtus preparatus.
Tauragnuose, kaip ir daugelyje kitų Aukštaitijos vietų, netrūko vaistinių augalų žinovų-praktikų, kurie save dažniausiai tiesiog žolininkais vadino. Eugenija, turėjusi labai gerą atmintį ir noriai bendravusi su tokiais miestelio gyventojais, gavo iš žolininkų daugybę į jokias knygas nesurašytų praktinių patarimų apie pačių įvairiausių vaistinių augalų naudojimą – pradedant kosulio gydymu, baigiant „meilės žolėmis“ žmogaus gyvenime.
Be to, jaunoji Eugenija visada noriai sėmėsi žinių iš knygų, kurių namuose netrūko. Labai naudingos smalsiajai mokslininkei buvo farmacijos studijos, kurių metu ji gavo itin svarbių žinių apie augalų biologiškai veikliąsias medžiagas. Gera atmintis, kasdienis darbštumas ir pareigingumas laikui bėgant E.Šimkūnaitės žinias apie vaistinius augalus pavertė enciklopedinėmis.
Įkvėpė arbatų organizmo funkcijoms stiprinti sukūrimą
Habilituota gamtos mokslų daktarė E.Šimkūnaitė, kurios vardu Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 2020 m., entuziastingai dalijosi savo sukauptomis žiniomis apie vaistinius augalus su kitais žmonėmis.
Daug metų Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos specializacijos studentams skaitė vaistinių augalų kursą. Dažnokai į mokslininkės paskaitas susirinkdavo apypilnė šimto vietų amfiteatrinė auditorija, kurioje dauguma klausytojų buvo „iš gatvės“, o studentų tarp jų būdavo tik pora dešimčių.
Pagal mokslininkės receptus sudaryti keturi skirtingi žolelių mišiniai kvėpavimo takams, nervų sistemai, švariam organizmui ir jo imuninei sistemai.
Šviesaus atminimo vaistininkės, žolininkės, etnografės palikimą įamžino Švenčionių vaistažolių fabrikas, kuris, bendradarbiaudamas su E. Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondu, sukūrė funkcinių arbatų liniją. O šiais metais, minint mokslininkės 100-metį, kartu su prekės ženklu „ETNO“ išleido naujas, sveikatinimo arbatas.
Pagal mokslininkės receptus sudaryti keturi skirtingi žolelių mišiniai kvėpavimo takams, nervų sistemai, švariam organizmui ir jo imuninei sistemai.
Kiekviename mišinyje suteikdamos magišką darną yra suderintos septynios skirtingos žolelės. Besirūpindami gera savijauta, kartu arbatų gurmanai prisimena žiniuonės puoselėtas vertybes, dalijasi sukauptu žinių ir patirties lobynu, prisideda prie Lietuvos vaistažolininkystės skatinimo. Tuo pačiu – ir prie Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo rėmimo.
Vaikščiojanti enciklopedija laikais be interneto
Šis fondas pavadintas asmenybės, nebijojusios jokių klausimų, kurių sulaukdavo daugybės, ir savo kalbėjimo maniera, žinių gausa žavėjusios pilnas auditorijas, garbei. Kalbėdama apie vaistinius augalus žolininkė stengėsi pateikti įvairiapusiškus duomenis: informaciją, susijusią su paplitimu, derėjimu ir derlingumu, pavadinimais, folklorine medžiaga, vartojimu buityje, liaudies ir racionaliojoje medicinoje, paklausa, paruošomis. Gilios žinios apie gydomuosius augalus pravertė daugeliui, kadangi interneto tuo metu dar nebuvo.
Nėra abejonių, kad E.Šimkūnaitė buvo sukaupusi nepamatuojamai daug įvairiapusiškų žinių apie vaistinius augalus, darbšti, ambicinga ir entuziastinga, nestokojusi drąsos, gebanti savarankiškai priimti svarbius sprendimus mokslininkė.
Be to, ir puiki mokslinių tyrimų organizatorė, gebėjusi į savo atliekamų tyrimų sferą įtraukti vaistinių vedėjus ir darbuotojus, vaistinių augalų žaliavų ruošėjus, netgi moksleivius, girininkus ir eigulius.
Akademikas J.R.Naujalis tekstą apie E.Šimkūnaitę paruošė pagal šią literatūrą:
Naujalis J., 1995: Sporiniai induočiai kaip augalų bendrijų komponentai. – Vilnius; Naumavičius V., Naujalis J. R., 2009: Lietuvos savaiminių vaistinių induočių augalų rūšių inventorizacinė apžvalga. – Botanica Lithuanica, 15(4): 269-279 (anglų kalba).
