Anot ULAC švietimo ir komunikacijos skyriaus vedėjo Zigmo Nagio, ES kontekste Lietuvos rodiklis, kiek užsikrėtusių per homoseksualius santykius, nėra labai grėsminga proporcija, tačiau įvertinus Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro naujausius duomenis, kai ES šalyse 38 proc. visų naujų ŽIV atvejų 2017 m. sudarė vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais, PrEP poreikis neturėtų būti sprendimų priėmėjų ignoruojamas, nes tai yra efektyvi ŽIV prevencijos priemonė.
Preekspozicinė ŽIV profilaktika arba PrEP yra antiretrovirusinių vaistų vartojimas siekiant užkirsti kelią ŽIV infekcijos perdavimui. PrEP skiriama neužsikrėtusiems ŽIV asmenims. PrEP – antiretrovirusiniai vaistai – gali būti vartojami tabletėmis arba gali būti kaip makšties gelis, kuriame yra tenofoviro.
Geriamų PrEP tablečių veiksmingumas, įrodytas keturiuose atsitiktinių imčių kontroliuojamuose tyrimuose, yra didelis, kai vaistai vartojami, kaip nurodyta. Gelio veiksmingumas buvo parodytas viename tyrime, jo įrodymų lygis vidutinis. Nuo 2015 m. rugsėjo PSO PrEP rekomenduoja siūlyti žmonėms, esantiems didelės ŽIV užsikrėtimo rizikos grupėje, ir taip sudaryti papildomą prevencinį pasirinkimą, kuris yra visapusiškos prevencijos dalis. 2015 m. PSO rekomendacijose siūlyta taikyti PrEP vyrams, turintiems lytinių santykių su tos pačios lyties asmenimis. Vėliau rekomenduojamų rizikos grupių daugėjo.
Atsirado „skubesnių dalykų“
ULAC švietimo ir komunikacijos skyriaus vedėjas Zigmas Nagys 15min teigė, kad PrEP kaip ŽIV prevencijos priemonė ULAC medikams tikrai žinoma.
„Atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją Europoje ir tarptautines rekomendacijas, ULAC raštu daugiau kaip prieš metus siūlė sprendimų priėmėjams reglamentuoti PrEP, tačiau tolimesni veiksmai jau nepriklauso nuo ULAC. Mūsų žiniomis, deja, sprendimų nėra“, – apgailestavo Z.Nagys.
Koalicijos „Galiu gyventi“ administracijos direktorė Jurgita Poškevičiūtė, kalbėdama apie PrEP, teigė, kad ši prevencijos priemonė palikta pačių žmonių nuožiūrai.
„Lytiškai plintančių infekcijų (LPI) ir ŽIV/AIDS veiksmų plano Koordinacinėje taryboje buvo pradėta apie tai kalbėti, tačiau buvo nuspręsta, kad yra skubesnių dalykų. Ir tai, turbūt, yra tiesa, nes dar nesugebame išsispręsti paprasčiausių senų dalykų, o čia – sąlyginai naujas dalykas, dar tik kai kurios ES šalys neseniai pradėjo kompensuoti PreP“, – komentavo ji. J.Poškevičiūtė pastebėjo, kad Lietuva net gydymą taikyti visiems pradėjo tik 2018-ųjų vasarį – kartu su latviais paskutiniai ES.
Lytiškai plintančių infekcijų ir ŽIV/AIDS veiksmų plano Koordinacinėje taryboje buvo pradėta apie tai kalbėti, tačiau buvo nuspręsta, kad yra skubesnių dalykų, – komentavo ji.
Anot Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausios specialistės Jurgitos Pakalniškienės, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, norint įsigyti preekspozicinei ŽIV profilaktikai (PrEP) reikalingus vaistus, galima kreiptis į infekcinių ligų gydytoją ir gauti receptą šiems vaistams įsigyti.
„PrEP naudojami vaistai nėra įtraukti į kompensuojamų vaistų sąrašą. Klausimas dėl PrEP galimybių Lietuvoje buvo svarstytas ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės 2018–2020 metų veiksmų plano koordinavimo tarybos posėdyje“, – žadėjo J.Pakalniškienė. Šiuo metu šio klausimo svarstymas paliktas kitiems metams. Pasak ministerijos atstovės, su PrEP susijusio reglamentavimo poreikio klausimai bus vėl svarstomi 2020 m.
Nacionalinį dokumentą vadina niekiniu
LPI ir ŽIV/AIDS veiksmų planas galioja iki 2020 m. pabaigos. J.Poškevičiūtės aiškinimu, pats planas – labai paprastas:
„Tiesiog sąrašas niekaip neprioritetizuotų veiksmų be konkrečios atsakingos institucijos (už daugelį veiksmų atsako visas sąrašas institucijų) ir, svarbiausia, – be pinigų. T.y. kiekviena institucija iš jai skiriamų bendrų lėšų kažką daro. Kokiomis apimtimis lėšų prasme – planas nieko apie tai nepasako. Todėl pasakyti, kiek lėšų valstybė skiria ŽIV/AIDS valdymui, neįmanoma, nors ne kartą kaip Veiksmų plano koordinacinės tarybos narė prašiau įvardyti skaičius“, – aiškino „Galiu gyventi“ administracijos direktorė. Šiuo, jos manymu, „niekiniu“ planu Lietuvoje bus remiamasi dar metus.
J.Poškevičiūtės teigimu, pagrindinis tokių programų, veiksmų planų tikslas – planuoti: įvardyti to periodo valstybės tikslus, uždavinius, veiksmus ir siekiamus konkrečius rezultatus šioje srityje.
„Plane esančios priemonės nėra nukreiptos ten, kur didžiausios problemos, tiesiog yra bendro pobūdžio veiksmai. Stebint tai, kaip šiuo metu yra įgyvendinami net ir neambicingi/nepakankami prasto plano tikslai, yra akivaizdu, kad net ir tų tikslų iki 2020 m. pabaigos mes tikrai nepasieksime“, – apgailestavo ji. O ką, anot jos, jau kalbėti apie Jungtinių Tautų iškeltą pasaulinį 90–90–90 tikslą, pagal kurį ir Lietuva (JT narė) turėtų visiškai suvaldyti infekciją iki 2020 m.
Beje, PSO išrinko 14 valstybių, kuriose dėl atsako į ŽIV/AIDS kyla bėdų, ir kartu su tomis valstybėmis parengė tarsi šalies žemėlapius (road map – angl.) – konkretesnes gaires artimiausiems darbams tam, kad atsakas pagerėtų.
„Viena iš šalių – Lietuva. Parengtas toks žemėlapis – tikrai neblogas dokumentas su konkrečiais prioritetais, uždaviniais ir rezultatų rodikliais. Tačiau kaip šis dokumentas koreliuoja su Veiksmų planu, ir ar kas nors jam atsiradus yra daroma kitaip – visiškai neaišku. Ir SAM'e man niekas į tai normaliai kol kas neatsakė. Nors road map yra ministro pasirašytas dokumentas“, – tvirtino ji.
SAM Sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Jurgitos Pakalniškienės teigimu, vadinamasis road map, arba šalies planas, buvo rengtas sujungiant pagrindines ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės 2018–2020 metų veiksmų plane (Veiksmų planas) numatytas priemones ir ŽIV prevencijai aktualias Valstybinėje narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos 2018–2028 metų programos įgyvendinimo kryptis bei Lietuvos narkotikų, tabako ir alkoholio prevencijos tarpinstitucinio veiklos plano priemones, įtraukiant keletą papildomų veiklų, kurios nebuvo suplanuotos jau minėtuose strateginiuose dokumentuose.
„Viena iš tokių papildomų veiklų – aptarti PrEP įdiegimo galimybes Lietuvoje. Vis dėlto konkrečios diskusijos dėl PrEP reglamentavimo planuojamos 2020 m. Kitos road map numatytos priemonės įgyvendinamos vadovaujantis minėtais strateginiais dokumentais. Su Veiksmų plano ir road map įgyvendinimu susiję aktualūs klausimai svarstomi ir Veiksmų plano koordinavimo tarybos posėdžiuose“, – komentavo ji.
Padėtis nevaldoma
J.Poškevičiūtės įsitikinimu, ŽIV Lietuvoje tikrai dar nėra suvaldytas, nors, jos suvokimu, yra visiškai aišku, ką reikėtų daryti. Ji išskyrė keletą probleminių sričių.
Visų pirma, beveik visas greitasis atrankinis ŽIV ištyrimas, dažniausiai taikomas būtent didžiausios rizikos grupėms, yra finansuojamas NVO iš užsienio donoro lėšų.
„EBPO šalyje! Lietuvos valstybė to nei organizuoja, nei finansuoja! Be to, paprasčiausias išsityrimas pas šeimos gydytoją pacientui vis dar yra mokamas (nemokamai gali išsitirti, jei patenki į II lygį – pas infektologą). Lietuva finansuoja tik šių grupių ištyrimo programas: nėščiųjų, įkalintųjų, TB sergančių ir pakaitinės terapijos pacientų“, – atkreipė dėmesį ji.
Kita problema – tik 43 proc. asmenų, kurie žino, kad turi ŽIV, patenka į gydymą. Tai blogiausias rodiklis visoje Europoje, net blogesnis nei Rusijoje.
„O JT tikslas – 90 proc. iki 2020 m. pabaigos, – ironiškai šypteli pašnekovė, – priežasčių, kodėl žmonės nepasiekia gydymo, kuris jau yra visiškai valstybės apmokamas nuo pat diagnozavimo, niekas netyrė.“ Iš savo praktikos ji teigė galinti pasakyti, kad tai visų pirma didžiulė stigma.
„Maža to, trukdo aukšti barjerai patekti pas infektologą socialiai pažeidžiamiems asmenims, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, kurie neturi sveikatos draudimo, kartais neturi net asmens dokumento, tik ką išėjo iš kalėjimo po kokių 15 metų įkalinimo ir nelabai orientuojasi sistemoje, nelabai ką turi šiandien pavalgyti ar kur pernakvoti. Jiems gydymas ne galvoje, jie neturi pinigų bilietui pas infektologą didmiestyje, nes mažesnių miestų gydytojai kratosi tokių pacientų, o važiuoti reikia kelis kartus“, – vardijo J.Poškevičiūtė.
Be to, pasak jos, gydytojai infektologai kratosi tokių pacientų. „Infektologai dirba daugumoje savivaldybių, bet ŽIV imasi gydyti tik keletas jų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Kiti, nors privalo gydyti, randa būdų, kaip žmones nusiųsti į didmiestį. Čia ne mano nuomonė, čia faktai, galiu pagrįsti. Viena aktyvi savivaldybė net privertė gydymo įstaigą pakelti sveikatos korteles ir patikrinti, ar buvo pagrindo siuntinėti žmones kitur, nes ŽIV gydymo schemos – medikui gana paprastos, tam nereikia ypatingų kompetencijų. Pagrindo rado, ir toliau siuntinėja“, – komentavo pašnekovė.
Taip pat, anot jos, nėra vienos institucijos, kuri būtų atsakinga už atsaką į ŽIV. „Na, yra SAM apskritai. Bet jokia viena specializuota įstaiga nėra atsakinga už visos situacijos ir susijusių įstaigų veiksmų sukoordinavimą. Kiekvienas tvarkosi tik savo siaurame darže“, – dar vieną probleminę sritį išskyrė „Galiu gyventi“ administracijos direktorė.
Ar žinome realią situaciją?
Pagal galiojančius teisės aktus, Lietuvoje valstybės lėšomis tiriamos nėščiosios, kraujo donorai ir pakaitinį gydymą priklausomybei nuo opioidų gydyti gaunantys pacientai. Žemo slenksčio paslaugas gaunantys rizikos grupių asmenys (ŠNV) taip pat tiriami nemokamai, esant finansavimui iš savivaldybių biudžeto, tarptautinių projektų ir kitų lėšų. Šeimos gydytojas taip pat gali paskirti ŽIV tyrimą, jei nustato, kad toks tyrimas yra reikalingas pacientui. Visi ŽIV patvirtinamieji tyrimai Lietuvoje yra nemokami.
ULAC duomenimis, sergamumo ŽIV rodiklis 2018 m. siekia 5,7 atv. 100 tūkst. gyventojų, o metais anksčiau rodiklis buvo aukštesnis, nes fiksuotas ŽIV sergamumo pakilimas įkalinimo įstaigoje, kuris tarpinstitucinėmis priemonėmis suvaldytas. Pagal apskritis daugiausia užsikrėtusiųjų registruota dviejose apskrityse: Vilniaus ir Klaipėdos.
„Dėl realios situacijos žinojimo, tai yra daug tiesioginių ir netiesioginių rodiklių, kurie padeda įvertinti, kokia aprėptimi yra žinoma situacija. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su tarptautiniais ekspertais, pagal vieningas metodologijas kasmet vertiname, kiek dar galėtų būti žmonių, užsikrėtusių ŽIV, bet nediagnozuotų“, – kalbėjo Z.Nagys.
Duomenys rodo, kad pernai 85 proc. gyvenančių su ŽIV Lietuvoje yra išaiškinti, vadinasi dar gali būti apie tris šimtus asmenų, kuriems liga nediagnozuota. Todėl teigti, jog nežinome situacijos, pasak jo, tikrai nėra argumentų. Beje, pastebi, medicinoje niekur nėra 100 proc., bet svarbu, kokia aprėptimi situacija yra žinoma.
