Pasak Simono Bartulio, žmonėms Lietuvoje kalbėti apie ŽIV – vienareikšmiškai gėdinga, o tai susiję su daugeliu aspektų. Pirmiausia – Lietuvoje vis dar nėra normalu kalbėtis apie lytinius santykius.
„Kadangi vienas iš viruso plitimo būdų yra lytiniai santykiai, tai paverčia ir pačią ligą tabu tema. Kitas dažnas viruso transmisijos būdas – intraveninių narkotikų vartojimas. Čia taip pat situacija Lietuvoje yra labai konservatyvi. Kaip visuomenė, savo įstatymais mes orientuojamės daugiau į kriminalizaciją ir draudimus. Tai iš karto reiškia, kad žmonės bijos kalbėti apie ŽIV, jeigu jie užsikrėtė šiuo būdu – tokiems asmenims paprasčiausiai baisu patekti už grotų.
ŽIV neįmanoma užsikrėsti per rankos paspaudimą, dalinimąsi maistu, bučinius...
Istoriškai susiklostė, kad ŽIV epidemijos pradžioje daug užsikrėtusiųjų buvo homoseksualūs vyrai. Kadangi ši visuomenės grupė yra stigmatizuojama, asociacijos su ŽIV (ir atvirkščiai) gali kelti gėdą.
Galiausiai - egzistuoja labai daug mitų. ŽIV neįmanoma užsikrėsti per rankos paspaudimą, dalinimąsi maistu, bučinius... Jeigu baiminamasi bendrauti su ŽIV infekuotu asmeniu, tai reiškia, kad apie šią ligą visuomenei dar yra ko pasimokyti“, – 15min URBAN pasakoja S.Bartulis.
Ligos plitimą lemia stigma
S.Bartulio teigimu, ŽIV infekuotų asmenų stigmatizavimas ir diskriminacija visuomenėje sukelia itin neigiamas pasekmes. Atvirai apie šią ligą prabilti drįsta vos keli Lietuvos gyventojai, o tai lemia nestabdomą ligos plitimą.
„Kuomet E.Reimerytei padėjau ruošti laidą „Spalvos“ apie ŽIV, mums buvo labai sunku rasti norinčių papasakoti savo istorijas. Galiausiai supratome, jog atvirai apie tai kalbančiųjų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Dažnai užsikrėtusieji bijo, kad sužinos artimieji, kolegos ir kad tai sukels problemų. Kitaip sakant, žmonės bijo diskriminacijos ir neigiamo aplinkinių požiūrio. Tai gali būti susiję ir su internalizuota baime: galbūt jų niekas ir nediskriminuotų, tačiau net menkiausia rizika tampa nepriimtina.
Ta stigma, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl vis dar turime naujų ŽIV užsikrėtimo atvejų.
Ta stigma, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl vis dar turime naujų ŽIV užsikrėtimo atvejų. Tai nebėra mirtina liga. Vartojant vaistus, viruso kiekis kraujyje nukrinta iki neaptinkamo, o tai reiškia, kad užkertamas kelias ŽIV plitimui.
Visgi, problema ta, kad infekuotieji nesigydo, arba net nežino, jog serga. Jeigu yra tokia didelė stigma, žmonės, žinoma, bijos testuotis ar gydytis, arba net nežinos, jog priklauso rizikos grupei“, – sako žmogaus teisių apžvalgininkas.
Rytų Europoje ŽIV plinta greičiau
Rytų Europoje šios viruso paplitimas yra didesnis. Pasak S.Bartulio, tai vėlgi susiję su problemos stigmatizavimu ir menku visuomenės švietimu. Jis primena, kad yra istorikų, manančių, jog dėl to iš dalies kalta ir SSRS. Vakaruose kilus pandemijai, atsirado didelė ŽIV baimė, tačiau buvo ir labai daug daroma siekiant virusą stabdyti. Sovietų Sąjungoje – atvirkščiai. Pirmi oficialūs užsikrėtimai registruoti žymiai vėliau, o ŽIV buvo panaudota propagandos tikslams, esą tai Vakarų liga.
„Istorija gali paaiškinti tik dalį bet kokio reiškinio. Kad ŽIV plistų lėčiau, reikia imtis atitinkamų veiksmų. Pagrindinis plitimo būdas Lietuvoje, kaip ir kitur Rytų Europoje, yra intraveninių narkotikų vartojimas. Šiai problemai spręsti reikia kompleksinių sprendimų, kurie ne tik mažintų narkotikus vartojančiųjų kiekį, bet ir leistų tai daryti saugiau trumpuoju laikotarpiu.
Tas pats galioja kalbant ir apie užsikrėtimus per lytinius santykius. Paaugliai turi žinoti, kad niekas nėra visiškai saugus. Reikia kalbėti apie kontraceptines priemones, ir ne tik tas, kurios padeda išvengti nėštumo, bet ir tas, kurios apsaugo nuo lytiškai plintančių ligų.
Jau kelerius metus bet kas, sergantis ŽIV, gali gauti kompensuojamus vaistus ir sumažinti viruso kiekį kraujyje tiek, kad lytiniu keliu liga taptų iš esmės nebeužkrečiama.
Galiausiai - reikia skatinti gydymą. Jau kelerius metus bet kas, sergantis ŽIV, gali gauti kompensuojamus vaistus ir sumažinti viruso kiekį kraujyje tiek, kad lytiniu keliu liga taptų iš esmės nebeužkrečiama. Yra ir prevencinių vaistų, kaip PrEP (Pre-exposure prophylaxis), kuriuos subsidijuoja kitos valstybės. Juos vartoja ŽIV nesergantys, ir tai suteikia jiems apsaugą nuo viruso ateityje, jei vaistai yra vartojami reguliariai“, – kalba S.Bartulis.
Kaip kovoti su ŽIV?
Pasak S.Bartulio, atsižvelgus į dabartinę situaciją, reikėtų dirbti dviem trajektorijomis. Viena vertus, reikia destigmatizuoti ligą. Tai padėtų daugiau žmonių gauti gydymą, informaciją ir net atsiskleisti bei drąsinti kitus infekuotuosius. Kita vertus, reikia moksliškai patikrintų sprendimų lytinio švietimo ir narkotikų prevencijos srityse.
„Suprantu, kad kai kam seksas prieš santuoką yra nepriimtinas. Tačiau vien tik susilaikymo mokymas mokyklose nepakeis realybės – paaugliai ir toliau turės lytinių santykių. Tad galbūt dėstykime ne tik apie susilaikymą, bet ir apie saugius santykius. Tokiu atveju apsisaugoti geriau sugebės visi.
Labai panaši situacija ir kalbant apie narkotikų prevenciją. Suprantu ir manančius, kad vienintelė išeitis – draudimai. Tačiau reikia įvertinti realybę – žmonės net ir po draudimų užsiims praktikomis didinančiomis užsikrėtimo riziką. Tam reikia atsarginio plano, kuris padėtų žmonėms suteikti pakankamą informaciją ir pagalbą.
Narkotikus vartojančių žmonių bus visada, tad mažų mažiausiai galėtume su jais dirbti ir leisti jiems saugiau vartoti bei siūlyti būdus reabilitacijai. Taip daroma Vakarų Europoje, kur žymiai rečiau užsikrečiama intraveniniu būdu. Bet jeigu žmogui iš karto grasinsime kalėjimu, ar jis nustos vartoti? Nebūtinai – priklausomybė yra liga, o ne nusikaltimas. Dažnai tai lemia daug sisteminių gyvenimo aspektų. Jeigu kriminalizuosime narkotikus vartojantį asmenį, jis tikrai bijos ieškoti pagalbos, nes gali grėsti kalėjimas“ – teigia S.Bartulis.
