Lietuviškas - visi receptai

Tinklaraštis „Bulvių košė“: Tai tradicinis patiekalas, kurį namuose gamina gana retas tautietis. Kodėl gi jo neišbandžius kokia nors nekasdiene proga, o gal sumanius su originaliu patiekalu supažindinti Lietuvoje viešinčius užsieniečius? Ryžkitės ir pirmyn!

Nida Degutienė (Nidos receptai): Jūs tikrai pamenate varškinę tešlą, iš kurios mūsų mamos kepdavo sausainius. Tešlą minkydavo su varške ir margarinu (sviestas tais laikais buvo prabanga, jo į kepinius nedėdavo). Paskui tą sausainių tešlą prieš kepant pabarstydavo cukrumi (baltu, nes rudojo tais laikais nebuvo), kartais cinamonu, ir iškepę sausainiai kažkokiu būdu būdavo panašūs į sluoksniuotą prancūzišką kepinį.

Miško žvėrys: Kartais norisi tik pasiduoti švelniai melancholijai ir iš receptų sąsiuvinio išsitraukti tokį daugel sykių išmėgintą, nerūpestingas pradines klases primenantį receptą.

Šios juostos man – tikrų tikriausias senųjų bandelinių atributas, kurį tiesiog gera triaukšti gurkšnojant arbatą.

Strelkabelka.lt: Šiuos šaltibarščius su varške skolinuosi iš Nijolės Marcinkevičienės knygos „Metai už stalo“. Su pakeitimais, aišku. Kiekius galite drąsiai keisti – pilkit daugiau pieno, jei mėgstat skysčiau, dėkit daugiau/mažiau burokėlių. Agurkai čia irgi visai nepamaišytų.

Išbandykite gaivią, tačiau tikrai sočią bulvių mišrainę. Žinoma, labiausiai jai tiks šviežio derliaus bulvytės, tačiau nieko tragiško nenutiks, jei išvirsite ir seno derliaus.

Šį tortą projekto „100 tortų Lietuvai“ proga pagamino lietuviškas maisto tradicija puoselėjantis restoranų „Etno dvaras“ tinklas.

Cepelinų gamyba gali atrodyti labai sudėtingas ir ilgas procesas, tačiau, pasigaminus, bus ne tik skanu valgyti, bet ir malonu prisiminti patį procesą. 

Beata Nicholson: Labai apsidžiaugiau, kai radau ir išbandžiau šį senovinį arbūzų (taip anais laikais buvo vadinami moliūgai!) sklindžių receptą. Skanu, sotu, puikiai tinka šventiniams pusryčiams ir visiems kitiems ilgiems savaitgalio rytams.

Vos vos pikantiškai karstelėjusio kisieliaus paslaptis – jam naudojamos raisto spanguolės, o ne sukultūrintos uogos. Būtent iš pirmųjų išvirę kisielių, galėsite didžiuotis, jog skanaujate Lietuvos kulinariniam paveldui priskiriamo gėrimo.

Jei jums yra tekę ragauti pilko, kieto, beskonio kugelio, tokia patirtis galėjo ir visai atgrasyti nuo šio patiekalo. Iš tiesų sudėtingų produktų ir didelio virtuoziškumo šis patiekalas nereikalauja, tačiau ir šykštėti jam pieno, kiaušinių, riebalų ir kitų pagardų, nereikėtų.

Netikrą zuikį galima kepti ir iš kiaulienos, ir iš kiaulienos-jautienos mišinio, tinka įmaišyti dalį paukštienos faršo. Jei vengiate lašinukų, į faršą galima įspausti „moderniškesnių“ priedų – alyvuogių ar saulėje džiovintų pomidorų. Iš tokio kiekio mėsos išeis vienas didelis ar du mažesni zuikučiai, o gal net visa zuikių šeimyna.

„Ragavusiems“ sovietmečio šis deficitinis delikatesas paprastai siejasi su giminės baliais ar metinėmis šventėmis. Nors dabar šio subprodukto laisvai galima rasti bet kuriame turguje ar didesniame prekybos centre, jis toli gražu nėra kasdienis patiekalas, nes jam paruošti reikia nemažai laiko.

Šaltiena gaminama dviem būdais: natūraliu, kai verdant gyvūnų kaulus išsiskiria natūrali stingdanti medžiaga, arba moderniuoju, pridedant želatinos. Patyrusios šeimininkės žino, kad, norint natūraliai stangrios šaltienos, svarbiausias ingredientas – kojos. Toliau – pagal norą: ausys, uodega, liesesnės mėsos gabaliukas, cukrinis jautienos kaulas ar keletas vištų sparnelių skoniui paįvairinti.