Vieną akimirką Jonas pasakoja apie verdantį susišaudymo katilą (kaip jis pats įvardija: „Tai buvo taip baisu, kad net nebaisu. Tiesiog per daug“), o kitą – apie ramybę ir pažinčių mezgimą. Kokios mintys sukasi pavojaus akimirką? O apie ką šnekamasi atokvėpio metu? Jurga pagvildens ir asmeninę Jono pusę – vidinį vaiką, kada Jonas jaučiasi ramiausiai, koks jis buvo vaikystėje, ką šiuo metu skaito ir ko bijo labiausiai.
