Videoreportaže psichologė Justina Kymantienė pasakoja apie tai, kas yra kopriklausomybė ir ką patiria žmogus, kurio vienas iš artimųjų yra priklausomas. Kopriklausomi žmonės patys galbūt neturi priklausomybės, tačiau jų artimojo liga taip įtraukia juos į rūpesčio ir nerimo grandinę, kad jų gyvenimas taip pat pasidaro sunkiai pakeliamas.
„Kopriklausomybė arba netiesioginė priklausomybė yra sudėtingas reiškinys, apimantis jausmus, mintis ir elgesį“, – kalba psichologė. Psichologė pabrėžia, kad kopriklausomas žmogus yra visiškai susitelkęs į kitą asmenį ir taip paneigia patį save: „Tokio žmogaus mintys visuomet yra užimtos kitu: kaip padaryti jo gyvenimą kokybiškesnį, geresnį, saugesnį. Natūralu, kad nelieka vietos sau. Visi asmeniniai jausmai yra paneigiami. Nuolat bandoma suprasti kito jausmus, kaip jis jaučiasi, ir tada savo elgesį derinti. Tokiems žmonėms būdingas gyvenimas be ribų: kitas žmogus yra toks svarbus, kad, norėdami sukontroliuoti jo gyvenimą, jie gali daryti iš esmės bet ką. Jie gyvena du gyvenimus: iš šių dviejų gyvenimų kito žmogaus gyvenimas tampa prioritetu. Iš to kyla ir kitas svarbus kopriklausomybės požymis: begalinis noras sukontroliuoti kitą žmogų. Asmeniniai poreikiai yra nuvertinami, sumenkinami, jie tampa nesvarbūs. Gyvendamas kito žmogaus gyvenimą, asmuo visas savo pastangas, visą savo energiją nukreipia į dalykus, kurių jis pakeisti negali“, – apie kopriklausomybės specifiką pasakoja J. Kymantienė.
Vienas jausmų, lydinčių kopriklausomo žmogaus gyvenimą, yra nerimas dėl artimojo, kuriuo jis rūpinasi, gerovės: „Kopriklausomo asmens nerimas yra toks stiprus, kad jis daro iš esmės bet ką, kad nerimą nuramintų. Pavyzdžiui, netgi tokiu atveju, jeigu namuose yra mažamečiai vaikai, žmona gali apvažiuoti visus miesto barus, ieškodama vyro. Šis elgesys yra labai kompulsyvus: kyla nesaugumas, nerimas, baimė. Panašiai kaip ir priklausomi kopriklausomi žmonės savo elgesio nebekontroliuoja“, – apie kopriklausomų asmenų patirtis kalba psichologė.
Sudėtinga situacija ištinka ir žmones, kurių priklausomi artimieji pradeda sveikti, nes jie turi visiškai kitaip pradėti žvelgti į savo artimąjį: „Kai priklausomas žmogus pradeda sveikti, jis jau bando brėžti ribas, dalintis savo jausmais, tampa labiau įgalus spręsti problemas, su kuriomis susiduria sveikimo kelyje. Sveikdamas priklausomas žmogus pradeda priešintis kontrolei ir bendraujant atsiranda daug ženklų, kad, jei taip ir toliau, tai mums vis tiek nieko neišeis. Neretai kopriklausomiems žmonėms šis etapas būna toks, kurio metu jie suklūsta ir nusprendžia, kad verta kažką pradėti keisti nuo savęs“, – priduria J. Kymantienė.
