Pasukę televizijos svirtelę į 1966-uosius pažvelgsime, ką bandė papasakoti tuometinės televizijos veidai.
1957 m. darbą pradėjusi Vilniaus televizijos studija atidarė dar vieną propagandinį ir griežtai cenzūros prižiūrimą masinio informavimo frontą. Paradoksalu, tačiau prisiekusio ateisto grūmojimai religijos atžvilgiu žiūrovams nebuvo įdomūs. Televizijos kūrėjai buvo priversti ieškoti patrauklių, dažnai vakarietišką turinį primenančių programų tam, kad išlaikytų žmogų prie ekrano, o ne priverstų ieškoti dar vienos draudžiamos užsienio radijo stoties transliacijos. Dėl šios priežasties televizijos ekranus pasiekė ir pirmieji muzikiniai vaizdo klipai, dokumentiniai ar meniniai filmai, pasakojantys apie Vilnių, jo kasdienybę ir raidą. Šių kūrinių perduodami vaizdiniai atskleidžia kitokią realybę ir leidžia detaliau susipažinti su kuriamais vaizdiniais, jų simboliais, pažanga ir dažnai užslėptą prasmę turinčiais kadrais. Ekrane matomi Vilniaus senamiesčio ar naujųjų rajonų vaizdai kūrė iš pirmo žvilgsnio savą, tačiau kartu ir meistriškai sudėliotą propagandinį pasakojimą.
Tomas Vaitelė „Senieji Vilniaus stogai“ televizijos ekrane: pirmieji muzikiniai klipai, paslėptas senamiestis ir kiti sovietmečio televizijos paradoksai“
Eksponatas: Televizorius KBH-49, per kurį Lietuvoje buvo žiūrimos pirmos televizijos laidos. Pristato dr. Ina Ėmužienė (LNM).
