Dzūkė Zita iš savo vienkiemio prie upelio kasdien ožkų bandą gena į mišką. Ir niekada jų neriša. Sako, kad jos jai suteikia laimę ir verčia judėti. Zita ožkas augina jau kelis dešimtmečius, bet pati jų niekada nepjauna. Rudenį padovanoja arba parduoda. Gaila. Jos ožkos niekada neserga, nes ganosi miške ir randa, ko joms reikia. Pati Zita sako gyvensianti iki šimto metų, o po to mirs, kada pati norės. Zitos pasakojimas apie jos gyvenimą ir ožkas pateikiamas jos lūpomis – gyva dzūkiška tarme.
