Lietuvius supriešinti sugebama nuostabiai dažnai. Pažiūrėkime į kiekviena proga eskaluojamą krikščioniškų vertybių ir homoseksualumo konfliktą. Jei pakantieji šiuo atveju eis į pragarą, tuomet lengva įsivaizduoti rojų. Etikos sargas prie dangaus vartų ir esminis klausimas „ar jūs prieš pederastus?“. Kadangi dorybinės nuostatos susitraukė iki šio vienintelio klausimo, tai tarp įleistų išrinktųjų neišvengiamai pateks ir sportiškų jaunuolių, kurių pageidavimu angelų arfas danguje pakeis sektor gaz muzika. O gal krikščionybė tapo patogiu įrankiu įsiteikti savo krikščionims rinkėjams, kurių dauguma krikščionimis save vadina norėdami pasijusti teisesniais už „morališkai supuvusius?“
Paprasto žmogaus dekalogas yra sutrauktas iki dviejų įsakymų: būk maladiec arba bent jau būk žmogus „normãliai“. Homoseksualai, paprasto žmogaus supratimu, šių dviejų dorybių neturi. Diskusija baigta.
Su politikų pažiūromis yra šiek tiek sudėtingiau. Vakarų valstybėse, kai keliamas toks klausimas – diskutuotinas tik homoseksualų santuokos ir įsivaikinimo įteisinimas. Posovietinėje erdvėje labiau šaukiama, kad pats jų egzistavimas kelia grėsmę žmonėms, kurie yra „normãliai“. Pirmuoju atveju viskas suprantama: santuokos yra viešas klausimas, o įsivaikinimas dar liečia ir trečią pusę: tėvų neturinčius vaikus. O ką bendro su viešuoju ir ypač politiniu valstybės gyvenimu turi seksualinis dviejų suaugusių žmonių gyvenimas? Jeigu prieš homoseksualius santykius verta protestuoti, nes jie prieštarauja krikščionybei, tai gal reikia nuteisti ir visas nesusituokusias, tuoktis net nesiruošiančias heteroseksualias poras? Mes irgi nusižengiame bažnyčios doro gyvenimo reikalavimams. Gal tada ne krikščionybėje esmė?
Dažnai pabrėžiama – homoseksualai kelia grėsmę tradicinei šeimai. „Aš esu penkių vaikų motina ir negaliu leisti, kad gėjų paradai tvirkintų mano atžalas“. Kodėl tai yra grėsmė – tokį klausimą kelti beprasmiška. Grėsmė ir tiek. Tokia mama neturėtų vestis savo penkių vaikų į jokius prekybos centrus, nes bulvių traškučių ir alaus pats buvimas lentynose jau tvirkiną jų sveikatą.
Elementarus pavyzdys: kaip įprastinėje parduotuvėje prekių yra gerokai daugiau, nei jums kada prireiktų, taip ir laisvoje visuomenėje visi piliečiai negali būti, kažkieno supelijusiu supratimu, „normalūs“. Visuomenė, kurioje visi „normalūs“, sėdi uždaryta tarp spygliuotų Šiaurės Korėjos sienų. Utopija įgyvendinta.
Kad būtų objektyviau, paimkime pavyzdžiu šalį, kurioje nežadama uždrausti miesto centre statyti Kalėdų eglės, nenorint įžeisti ten gyvenančių musulmonų. Taigi, šalį, kurios negalima apkaltinti „tolerastija“ – Šveicariją. Tradiciškai konservatyvi šalis: ten vos 1971 m. suteikta teisė balsuoti moterims – teisė, kuri tokioje pat konservatyvioje Lietuvoje buvo visiems savaime suprantama dar tais laikais, kai jos prezidentas nešiojo ūsus riestais galais ir cilindrą. Ir vis dėlto, 2005 m. Šveicarijoje įvyko referendumas dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. 58% piliečių balsavo už. Tai nebuvo „Briuselio prievarta“ – Šveicarija net nėra Europos Sąjungos narė.
Ar tai reiškia, kad daugiau nei pusė šveicarų yra pasimetę savo moralėje? Viskas daug paprasčiau. Politiškai brandžios Vakarų visuomenės tiesiog nėra lengvai supriešinamos. Jei kelios grupės ir bandė tokį referendumą pristatyti kaip moralinių nuostatų ar kairiųjų ir dešiniųjų mūšį, jiems nepavyko, nes tam ir nebuvo pagrindo: seksualinis žmogaus gyvenimas nėra susijęs su politika. O jeigu jūs esate tikras, doras katalikas, jūsų kaimyno seksualinis gyvenimas taip pat su jūsų dorybingumu nėra susijęs. Jeigu homoseksualizmas nuodėmė – jūsų kaimynas ir taip eis į pragarą. Jis sulauks atpildo. O jei norite tapti moralės vertintoju ir teisti jau čia, geriau tapkite kokiu Jehovos liudytoju, pasibelskite į jo duris ir pareikškite, kad norite visus išgelbėti nuo amžinųjų liepsnų.
Jeigu referendumas dėl vienos lyties asmenų partnerystės įstatymo dabar vyktų Lietuvoje, tai būtų parodoma kaip krikščionybės ir ištvirkimo, tautiškumo ir kosmopolitizmo, kugelio ir dešrainių, Kernavės ir Briuselio mūšis. Iš tikrųjų tai būtų kova dėl rinkėjų, kova dėl viešosios nuomonės. Homoseksualai užimtų tokią poziciją, kokią užėmė pensijas karpantieji, o jų priešininkai minimalios algos kėlimą pakeistų tautos moralės ir krikščionybės šalyje gelbėjimu. Galėtų pasižadėti užkelti į dar didesnes aukštumas nei žadėjo minimalią algą, moralė – sunkiai pamatuojamas dalykas.
Su minimalaus atlyginimo aukštumomis pasibaigus kovai ir gavus valdžią atsitinka visada tas pats – planai tyliai nukeliami ateičiai. Taip ir šalies moralės sargai, šokinėjantys per policijos barikadas homoseksualų eisenų metu – eisena pasibaigia, o jie, kovoję už krikščioniškas vertybes, į bažnyčią ir vėl nueina tik per Kalėdas. Ar tikrai jie krikščionys, ir ar eis jie į dangų? O gal viskas, kas vyksta, tėra kišimasis į privatų žmonių gyvenimą puikiai įvaldytu bobučių stiliumi?
Augustinas Šemelis