Homofobija – nuolat nagrinėjama tema Lietuvos žiniasklaidoje. Apie tai pasisako politikai, įvairių institucijų atstovai, netgi patys žurnalistai. Tačiau ką apie tai sako su homofobija kovojantis jaunas kino režisierius Romą Zabarauskas bei edukologė, projekto „Įvairi šeima“ iniciatorė bei „Įvairovės ir edukacijos namų“ steigėja Vilmą Gabrieliūtė? Kaip su tuo kovoti, auginti toleranciją?
Visų pirma, reikėtų kovoti
„Tikiuosi, kad savo kūryba ir pasisakymais prisidedu prie kovos su homofobija Lietuvoje, kita vertus, nesu jokios žmogaus teisių asociacijos narys“,- taip save pristato Romas Zabarauskas – pradedantis kino režisierius.
Romas Zabarauskas baigė kino bakalauro studijas Paryžiaus Saint-Denis universitete. Kaip režisierius debiutavo 2010-ųjų Berlyno kino festivalyje trumpo metražo filmu “Porno melodrama”. Šiuo metu kuria savo ilgo metražo debiutą “Streikas” (We Will Riot). Pirmu savo filmu kritikavęs homofobišką Lietuvos visuomenę, nauju kūriniu Romas Zabarauskas kreipia į dėmesį į augančio nacionalizmo ir korupcijos problemas.
- Per tavo filmo „Porno melodrama“ premjerą viešai prisipažinai apie savo netradicinę orientaciją. Ar tai pakeitė tavo artimųjų nuomonę į tave? – kaip kūrėją, asmenį, draugą ar šeimos narį? Kaip dėl to jauteisi?
- Visa šeima mane palaikė ir patys buvo premjeroje: tiek abu tėvai, tiek jų tėvai – mano seneliai – tiek mano brolis su savo mergina. Man pasisekė, kad turiu tolerantišką, išsilavinusią šeimą.
Lygiai taip pat ir draugų nuomonė nesikeitė, nes su homofobais paprasčiausiai niekada nedraugavau.
- Esi LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) narys. Kaip reaguoji į patyčias, nukreiptas šiai bendruomenei? Galbūt stengiesi kokiais nors būdais su tuo kovoti?
- Homofobija yra bjaurus dalykas, gadinantis žmonėms gyvenimus. Tai absurdiška problema, kuri niekam nenaudinga, todėl reikėtų ją skubiai spręsti: šviestis, kalbėti apie tai, reikalauti lygių teisių. Pats visada prisijungiu prie iniciatyvų prieš homofobiją, tarkim praeitą savaitę pasirašiau laišką Europos Socialiniam Fondui dėl jo remiamo laikraščio “Literatūra ir menas” homofobiškos publikacijos.
- Kuo, tavo nuomone, šiuo metu labiausiai reiškiasi homofobija?
- Visų pirma, teisine nelygybe – homoseksualų pora neturi tokių pat teisių kaip susituokę heteroseksualai. Antra, nuolat LGBT asmenys nuolat viešai šmeižiami ir kaltinami nebūtais dalykais, tiek spaudoje, tiek mūsų politikų.
- Ar pačiam kada nors teko susidurti su homofobiškais asmenimis? Ką patyrei? Kaip jauteisi?
- Su homofobais dažniausiai susidurdavau mokykloje, nes mokykla yra ta vieta, kur negali pasirinkti, su kuo bendrauti – esi priverstas kasdien eiti į tą pačią klasę tais pačiais koridoriais. Teko patirti įvairių užgauliojimų.
- Kaip manai, ar svarbu šviesti visuomenę LGBT problemų iškėlimu į viešają erdvę ir bandymu rasti kompromisų problemų sprendimui? Ar svarbu būtų pakeisti esamą situaciją palankesne? Ką reikėtų keisti ir ar nuo to kas nors pasikeistų?
- Manau, kad kito kelio, kaip viešumas, nėra. Lietuvoje dabar kurioziška situacija – vos ne pusė Lietuvoje žinomų žmonių, nuo politikų iki dainininkų, yra homoseksualūs, bet visi jie slapstosi ar net specialiai vengia pasisakyti už lygias teises, kad tik nebūtų įtarti. Man tai atrodo gana apgailėtina. Būtent LGBT asmenys turėtų pirmi aiškiai ir drąsiai pastovėti už save, kitaip niekas dar ilgai nesikeis.
- Kas yra daroma, tavo akimis, Vilniuje, jog LGBT jaustųsi gerai, saugiai? Ar yra atitinkama įstaiga, kuri rūpintųsi gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transeksualų teisėmis bei soc. gyvenimu? Gal pats prisidedi prie padėties gerinimo?
- Yra nemaža naujosios kairės ir anarchistų intelektualų bendruomenė, kuri straipsniais, paskaitomis nuolat skatina lygiateisiškumą. Taip pat egzistuoja dvi gėjų teisių organizacijos – “Lietuvos gėjų lyga” ir “Tolerantiško jaunimo asociacija”. LGBT teises gina tokie politikai kaip Marija Aušrinė Pavilionienė ar viešieji intelektualai, kaip Nida Vasiliauskaitė (filosofė – aut. Past). Tačiau trūksta pačių LGBT asmenų viešo kalbėjimo, protestų.
- Kaip reikėtų auginti toleranciją šalyje, kuri garsėja kaip viena homofobiškiausių pačiame pasaulyje?
- Tolerancijos būtų daugiau, jei drąsiai ir atvirai kalbėtume apie homoseksualių žmonių problemas. Apskritai, reikėtų stengtis kuo daugiau išgirsti ir „įgarsinti“ nutildytų, neprivilegijuotų žmonių balsus: ar tai būtų senyvo amžiaus pensininkai, ar lesbietės, ar skurstantys darbininkai. Dabar Lietuvoje dažnai išskiriamos dvi Lietuvos – elito ir „runkelių“, bet tai klaidingas ir ciniškas požiūris. Visuomenė sudaryta iš daug daugiau skirtingų žmonių su skirtingais interesais, ir derėtų į juos dažniau įsiklausyti.
Būdas spręsti problemas
Romas Zabarauskas ne vienintelis žmogus Lietuvos visuomenėje, neslepiantis savo orientacijos. Viena vertus, tai drąsus žingsnis gana homofobiškoje šalyje būnant viešai stebimam ir nagrinėjamam žiniasklaidos, kita vertus, reikia lygiai tokios pat drąsos apie tai kalbėti kiek kitoje barikadų pusėje, kai taip pasielgė literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė, besistengdama atkreipti dėmesį ne į orientacijos atskleidimą, o į tai, kur yra, jei yra, meno ir jo kritikos ribos.
Reguodama į teatro kritiko Valdo Gedgaudo recenziją Gintaro Varno spektakliui „Tiksinti bomba“, Neringa viename kultūros savaitraščių išspausdino savo įžvalgas, pavadinimu „ Aš esu lesbietė, kolegos, ir tuo didžiuojuosi!“. Lietuvos visuomenėje tai sukėlė atominę reakciją: straipsnis sulaukė palaikymo, pasipiktinimų, net pašiepimų. Paprašyta trumpai pakomentuoti savo poelgį, N. Mikalauskienė atsakė: „Reakcijos į mano straipsnį „Literatūroje ir mene“ rodo ne tiek homofobiją ar atvirkščiai – palaikymą, kurio sulaukiau tikrai nemažai (ir tai džiugina, nes rodo, kad visuomenė tampa sąmoningesnė), bet bendresnę problemą: diskusijų banga ir žiniasklaidos dėmesys liudija, kad žmonės labiausiai domisi privačiu asmens gyvenimu, o ne tuo, kas turėtų būti svarbu viešame diskurse ir į ką iš tiesų norėjau atkreipti dėmesį tą straipsnį rašydama.
Geriausiu atveju pradėta svarstyti: ar kultūriniame leidinyje dera kalbėti apie savo orientaciją ir ar toks būdas atkreipti dėmesį į meną, jo vertinimo problemas ir šiandieninę cenzūrą buvo tinkamai pasirinktas - deja, jau matyti, kad menine diskusijos dalimi kaip domėjosi, taip ir tebesidomi vos saujelė specialistų.
O apie homofobiją ir kitas homoseksualių žmonių problemas visuomenei turėtų kalbėti kitų sričių specialistai – sociologai, psichologai, politikai, visuomenės veikėjai, o ne literatūros kritikai kaip aš.“
Taigi, savo poelgiu literatūrologė siekė ne kažką kritikuoti, o atkreipti dėmesį į meno ryšį su visuomene. Galbūt tai dar vienas būdas kaip skleisti toleranciją?
Šeimos yra įvairios
Kitos mūsų pašnekovės „VŠĮ Įvairovės ir edukcijos namų steigėjos“ Vilmos Gabrieliūtės nuomone, visuomenėje vis dar per daug diskriminacijos ir netolerancijos, skleidžiamos atsakingų institucijų atstovų bei kitų piliečių, kad tolerancija skleistųsi, o homofobija išnyktų iš Lietuvos. Todėl ir gimė projektas „Įvairi šeima“, siekianti šviesti piliečius, keisti visuomenės požiūrį ir kovoti už lygias teises. Būtent dėl šios iniciatyvos nutarėme pakalbinti projekto iniciatorę – ar galima toleranciją auginti, o ne naikinti?
- „Įvairi šeima“ skamba ganėtinai aiškiai. Bet gal galėtumėte papasakoti, kaip gimė šio projekto idėja, kokie jūsų siekiai, tikslai?
- Projekto idėja gimė 2012 metų pavasarį, kai Seime buvo svarstomi Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimai, siekiant šeimą apibrėžti kaip sudarytą išskirtinai tik santuokos pagrindu. Tokiu atveju „už borto“ atsidurtų visos kitos šeimos: savo vaikaičius auginantys seneliai, pilnamečiai vaikai, globojantys jaunesnius broliukus ir sesutes, giminės, pas kuriuos dėl vienų ar kitų priežasčių nuolat gyvena kitų giminaičių vaikai, globojami arba įvaikinti vaikai... Ir žinoma, vienos lyties šeimos, kurių mūsų visuomenėje linkstama „nepastebėti“.
Kai kurie Seimo nariai (R. J. Dagys, M. Adomėnas) per posėdžius aiškiai įvardijo, kad Konstitucijos 38 straipsnio korekcija iš esmės skirta tam, kad būtų užkirstas kelias homoseksualiems žmonėms vadintis šeima. Taigi, negana to, kad pademonstruota homofobija, tai dar ir formuojamas neigiamas likusių šeimų požiūris, jog „dėl tų homoseksualų“ būtų buvusios apribotos ir jų teisės.
Laimei, nevyriausybinių organizacijų protestų ir progresyvių Seimo narių dėka Konstitucijoje pakeitimų nebuvo padaryta.
Tačiau supratome, kad reikia erdvės, kurioje visos šeimos galėtų jaustis saugiai, bendrauti ir, reikalui esant, pasikonsultuoti su draugiškais specialistais (psichologais, teisininkais).
Taip atsirado projektas „Vaivorykštės šeimos – link įvairios visuomenės“, kuris skirtas plačiajai Lietuvos visuomenei, siekiant sustiprinti asmenis, planuojančius kurti šeimą, poras, jau esamas šeimas, jose augančius vaikus, išryškinti šių dienų aktualijas ir suteikti šeimoms palaikymą per informacines, edukacines ir socialines priemones. Visos šeimos ir poros turi būti gerbiamos ir vertinamos, nepaisant jų tautybės, lyties ar šeimos struktūros.
„Įvairovės ir edukacijos namai“ įkurti galvojant apie sąveikas (angl.intersectionality). Ne tik moksliniai tyrimai, bet ir kasdienė patirtis rodo, kad tarp asmens lyties, orientacijos, ir socialinės padėties egzistuoja ryšiai. Todėl ir kalbame apie įvairias šeimas – nes jos iš tiesų gali būti labai įvairios. Visų struktūrų neįmanoma numatyti iš anksto. Manome, kad svarbu apie tai kalbėti pasitelkus platesnį, sąveikinį požiūrį.
- Kokia šiuo metu homoseksualių asmenų padėtis „Įvairios šeimos“ požiūriu Lietuvoje. Ar daug jaunų mamyčių ar tėvelių augina vaikus? Kaip jūsų nuomone tai turėtų priimti visuomenė?
- Šiuo metu turbūt daugiausia ir dirbame su vienos lyties asmenų šeimomis, nes, nepaisant to, jog visos kitos šeimos taip pat patiria sunkumų, homoseksualių žmonių problemos kyla dar ir iš to, kad jų šeimos oficialiai yra visiškai ignoruojamos.
Taigi, žmonės, norintys kurti ilgalaikius santykius, tegali pasikliauti tik vienas kitu ir artimiausia aplinka - artimaisiais, jei artimieji linkę suprasti ir palaikyti. Pavyzdžiui, būna atvejų, kai poros nesugeba išlaikyti santykių dėl to, kad vienas gyvena pakankamai atvirai, t. y. apie jo orientaciją artimieji žino, o kito aplinka homofobiška, todėl tenka slapstytis...
Be to, vienos lyties šeimoms reikalingas bendravimas ir vienoms su kitomis, kad pasidalintų patirtimi, kaip sprendžia iškilusias problemas, ar tiesiog pasisemti stiprybės matant, kad ir toks gyvenimas gali būti visavertis, ypač jei jų aplinkoje „normalumu“ laikoma tik tradicinis gyvenimo modelis: atėjus laikui vesti / ištekėti ir susilaukti vaikų.
Apie vaikus. Taip, vienos lyties asmenų šeimose jie auga. VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ 2012 m. vasarą atliko apklausą (apklausti 80 respondentų), kuri parodė, kad tokios poros ne tik gyvena ilgalaikiuose santykiuose (54 proc. apklaustųjų), bet ir augina vaikus (20 proc.). Iš apklaustųjų porų visos buvo lesbietės / biseksualios moterys, auginančios vaikus poroje su moterimi, arba lesbietės / biseksualios moterys, auginančios vaiką vienos. Apklausa nenustatė nei vienos poros vyrų, Lietuvoje drauge auginančių vaiką, tačiau internete galima rasti ir tokių šeimų liudijimų. Kodėl palyginti nedaug vyrų augina vaikus drauge? Tai lemia teisės spragos ir bendra kultūra, kurios kontekste vaikas, augantis be tėvo, dar įsivaizduojamas, tačiau be mamos – labai sunkiai. Nesant surogatinės motinystės ar įsivaikinimo drauge galimybės, gėjai ir biseksualūs vyrai kartais tampa tėvais, drauge augindami vaiką su lesbiečių pora.
Turime išmokti gerbti vieni kitus
„Moterys, dviese auginančios vaikus, jaučiasi labai nesaugios. Apklausa parodė, kad trūksta tiek psichologinio, tiek teisinio saugumo. Vaikus, augančius LGBT šeimose, homofobiška visuomenė netiesiogiai baudžia už jų tėvų lytinę orientaciją.
Įsivaizduokite, dabar darželiuose ar pradinėse klasėse vyksta naujametinės šventės, į kuriuos kviečiami ir vaikų tėveliai. Ar įmanoma, kad į tokią šventę vaikas būtų palydėtas dviejų mamų? Ne „mamos ir tetos“, bet mamų, kaip jis, augdamas tokioje šeimoje beveik nuo gimimo, vadintų jas namuose. Vaikai, suvokę skirtumą, kad jų šeima ne tokia, kaip daugelis, gali bijoti bendrauti su bendraamžiais, kviestis juos į svečius. Tai nėra normalu. Todėl „Įvairovės ir edukacijos namai“ siekia socializuoti ir tokias šeimas – pavyzdžiui, organizuojant bendras išvykas su heteroseksualiomis šeimomis, turinčiomis vaikų: kad ir vieni, ir kiti suprastų, jog yra lygiaverčiai ir nėra dėl ko gėdintis savo šeimos.
Sudėtingesni nesaugumo visuomenėje atvejai būtų tokie: jei biologinė mama numirtų, vaikas gali atsidurti globos namuose, kadangi kitos mamos, kuri planavo vaiko gimimą ir rūpinosi juo visą gyvenimą, teisė nepripažįsta. Tai – ne tik neteisinga, bet ir žiauru.
Visuomenė turėtų įsisąmoninti, kad bet kuri šeimos forma yra grįsta ne vien emociniais ryšiais, bet ir atsakomybe už kiekvieną savo narį. Pirmiausia turime išmokti gerbti vieni kitus, o ne bandyti primesti sau priimtinus modelius. Didžiausias mąstymo stereotipas – kad įstatymiškai leidus sudaryti vienos lyties partnerystes, tradicinė šeima ir jos vertybės bus sunaikintos. Tikrai ne. Vienos lyties šeimų vis tiek bus mažuma. O vertybės – tos pačios... „ – tęsė pokalbį V.Gabrielūtė.
- Ką reikėtų daryti, kad visuomenės nuomonė po truputėlį keistųsi? Kokie pokyčiai reikalingi?
- Dirbti reikia visuose lygmenyse, kompleksiškai. Galų gale priimti Partnerystės įstatymą, kuriuo būtų suteiktos vienodos galimybės tiek heteroseksualiems, tiek vienos lyties asmenims įteisinti savo santykius. Ne mažiau svarbu šviesti visuomenę, kalbėti, kad dauguma „baubų“, kuriais gasdina homofobai, yra tik jų pačių sukurti miražai. Prie to gali labai stipriai prisidėti ir žiniasklaida. Galiausiai labai reikalingas palaikymas konkretiems asmenims, kurie yra kokiu nors būdu atskleidę savo orientaciją – tai padaryti jiems reikėjo nemažos drąsos. Šiltas žodis daro stebuklus.
DOVYDAS PASLAUSKAS
