Nūdieną gyvenime yra susiformavę tam tikri įvaizdžiai ir standartai. Lietuvoje tarp šalies tautiečių egzistuoja įsitikinimas, kad jei tu neatitinki priimtų stereotipų, vadinasi, esi blogesnis už kitus. Šių nevisavertiškumo ištakų reikia ieškoti šalies istorijoje. Gal esame maža ir kompleksuota tauta?
Priimta, kad tradicinis lietuvis yra kuklus, kantrus, bet visgi darbštus žmogus. Galbūt todėl taip mielai graibstomas užsienio darbdavių. Kalbant apie kuklumą, nemanau, kad čia tiktų posakis „kuklumas žmogų puošia“. Kaip rodo praktika, ir, beje, asmeninė patirtis, šiuolaikinis tautietis kompleksuoja kalbėti bei viešai pareikšti savo nuomonę. Žinoma, pasisakyti nebaisu tik interneto platybėse. Štai ten dauguma ne tik pareiškia, bet net įkyriai perša savo nuomonę bei asmeninį požiūrį. Akivaizdu, kad drąsos turime tik tada, kai jaučiamės saugūs už kompiuterio ekrano. Sunku įsivaizduoti situaciją, kai tiesiai į akis būtų sakomi tokie dalykai, kurie yra rašomi interneto komentaruose. Gaila, tačiau kai iš tiesų reikia apginti savo interesus ar pareikšti poziciją dėl valstybės valdymo – neriame į krūmus.
Atvykę užsieniečiai neretai susiduria su lietuvių uždarumu ir net agresyvumu. Lietuvį sunku įsivaizduoti su šypsena veide ir dėl to baugu prie jo prieiti – apie tai pasakoja atvykę studijuoti kitų šalių studentai. Tačiau jie tikina, kad ilgiau pabendravus, lietuviai pasirodo esantys nuoširdūs ir net svetingi žmonės. Taigi, galima daryti prielaidą, kad eilinis mūsų šalies tautietis yra susikaustęs, uždaras ir sunkiai priimantis naujoves.
Mūsų tauta pasižymi dar viena savybe – tai savo šalies vertybių menkinimu ir užsienio valstybių aukštinimu. Bet ar tai galima laikyti kompleksu? Nevisavertiškumo kompleksas – asmenybės savęs suvokimas, kaip prastesnio už kitus, savęs smerkimas už klaidas ir nesėkmes. Šį kompleksą turintys žmonės save vertina kaip visiškai nereikšmingus, blogesnius už kitus. Taigi akivaizdu, kad savos tautos menkinimas yra kompleksuotos tautos požymis. Nuolat visam pasauliui primename savo menkumą, akcentuojame, kad esame maža valstybė. Kodėl tiek nedaug kalbame apie savo pasiekimus ir tautos istoriją? Absoliučiai nepagrįstai žeminame save kitų valstybių atžvilgiu, kai tuo tarpu turėtume dažniau atsigręžti į didingą mūsų šalies praeitį.
Na, o dabar, kad mažiau kompleksuotume, priminsiu kelis dalykus, kuriais tikrai verta didžiuotis. Visų pirma, esame sena tauta, kilusi iš indoeuropiečių baltų etninės grupės. Lietuvių kalba yra seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės ypatybių. Galime didžiuotis garbinga mūsų šalies praeitimi. Nepaisant priespaudos metų ir kitų skaudžių istorijos įvykių, išlaikėme tautiškumą, savitumą, kalbą bei tradicijas. Iki šių dienų išsaugojome nesuniokotą gamtą: nuostabią Kuršių Neriją, smėlėtą Baltijos pajūrį, upes, ežerus ir miškus. Taip pat galime džiaugtis savo krašto senamiesčiu, išlikusiomis senomis dvarų sodybomis ir pilių liekanomis. Neabejotinai verta paminėti, kad mūsų šalį taip pat garsina sportininkai ir aistringi krepšinio gerbėjai. Neseniai pasaulį šokiravo lietuvė plaukikė Rūta Meilutytė. Mergina iškovojo olimpinį medalį Londone vykusioje olimpiadoje, o dabar sėkmingai triuškina konkurentus pasaulio čempionate Turkijoje. Skelbiama, kad šis įvykis, užsienio sporto aistruolius paskatino atsiversti žemėlapį ir jame surasti tą mažą valstybę, kuri pasaulį drebina savo sportininkais.
Noriu tikėti ne tik garbinga Lietuvos praeitimi, bet ir gražia ateitimi. Rūta tik įrodymas to, kad savo darbais ir pasiekimais galime garsinti šalį. Metas išsivaduoti iš nepilnavertiškumo kompleksų ir savo darbais kurti užtiktintą Lietuvos ateitį. Nekompleksuokime, didžiuokimės tuo, kas esame ir drąsiai visam pasauliui skelbkime savo išskirtinumą!
Ieva Gajauskaitė
