Aš nesidraskysiu ir piktai nerėkausiu apie tai, apie ką jau tūkstantį kartų visi esam rėkavę – viešai ar tik tarp savų. Aš nebadysiu pirštais į mūsų žaizdas ar tuščias kišenes ir nedūsausiu, kad nieks nieko neremia.
Aš net nešauksiu apie netikusius laikus ir netikusią valdžią, kuri amžinai neturi pinigų, o kai turi, ir tuos pavagia, ir kad apie tai šneka net penkiolikmečiai troleibuse – nieko nežino ir nesupranta apie politiką, užtat žino, kad vagia. Ir aš negriešiu danties, kad šiaip mažokai to dėmesio visokiems talentams, bet užtat kai ką nors pasiekiam, tai ponai valdžios vyrai garsiai sako: štai mes ir vėl įrodėm, kad nors ir maži, esam matomi. Taigi, mes.
Aš pasidžiaugsiu. Kad žinom kada ir mokam švęsti, kai būna šventė. Kad gal ir santūriai, bet kartais mylim vieni kitus. Kad man grįžtant namo po krepšinio finalo, pirma sutikta pora šūkteli: „Už Lietuvą“. Kad yra bent viena akimirka metuose, kai nė vienas lietuvis negalvoja, jog gyvena šitoj &£%¤=* šaly (populiariausias interneto komentatorių sakinys, ir nesvarbu, kokį žodį įterpsi).
Kad kai pasaulis, taigi ir mes, baigia vieni kitus primušt, apvogt ir išsiskerst, mes vis dar sugebam atrasti vilties ir mažų laimių, ir už jų kabintis. Baisiai mėgstu lietuvius. Už tai, kad net prancūzams laimėjus čempionato auksą, Ljubljanos arena gaudė nuo skanduotės „Lietuva“.
