Anaiptol ne tik lietuviai piktinasi savo žiniasklaida, kritikos strėlėmis jos nemažiau nevengia apšaudyti ir vakariečiai. Tragedijos niekada nebūna džiaugsmingos, antra vertus, jos dažnai tampa visuomenės katalizatoriumi, parodydamos ir net išspausdamos pritvinkusias negerovių votis arba įtempdamos visuomenės jėgas tarsi lanką leidžia joms parodyti visą, ką turi geriausio.
Nesenai teko žiūrėti tipinį holivudišką veiksmo filmą „Act of Valor“. Kovotojams už Amerikos laisvę skirto filmo siužetas ir pagrindinė mintis gana paprasta: čečėnų teroristas siunčia į valstijas krūvą savižudžių kovotojų, kad šie, žinoma, apsikarstę ne kokiomis dešrelėmis, sprogdintų strateginius taškus įvairiuose JAV miestuose. Teroristo tikslas sprogimais sukelti naują ekonominę krizę, po kurios JAV jau nebepakils ir kartu numanoma filmo kūrėjų pagrindinė mintis, jog dėl pasaulinės ekonominės krizės kalti rugsėjo 11-osios įvykiai galbūt kiek naivoka, tačiau šis filmas kažkuo priminė Bostono tragediją, kurios epicentre buvo du jauni Amerikos ir Rusijos nekenčiantys Dagestaniečiai.
Tai, kas savaitės pradžioje įvyko Bostone nepaliko abejingų, tačiau tai taip pat pademonstravo keletą įdomių ir net teigiamų (prašau bent keletą minučių nepasiduoti pagundai apmėtyti mane akmenimis, nes viską jums išdėstysiu) dalykų, apie kuriuos ir norėčiau pakalbėti.
Visų pirma, labai simptomatiškas pats nusikaltimo žmogiškumui įvykdymo pobūdis. Sprogimams pasirinkta ne tam tikra, galbūt dar didesnius nuostolius ir aukų skaičių garantavusi tokią neeilinę dieną keliautojų srautų persotinta transporto jungtis, o maratono finišo prieigos. Šias mintis tik dar labiau pakurstė informacija apie kitoje JAV valstijoje įvykusi dar vieną panašų išpuolį taip pat sporto varžybose. Išpuolio taikiniu tapo renginys, kuriame tiesiog knibžda žiniasklaidos atstovų, operatorių ir fotografų. Dievaži, visa tai priminė rugsėjo 11-ąją. Pirmaisiais naujojo tūkstančio metais įvykęs dar neregėto masto kitataučių surengtas išpuolis JAV žemėje, buvo bene pirmasis teroro aktas, tiesiogiai demonstruotas tikriausiai daugelio, jei ne visų pasaulio televizijos kanalų. Kartu tai buvo pirmasis masinėms medijoms skirtas teroristinis išpuolis, tapęs lūžio tašku daugelyje vis globalėjančio pasaulio sričių, įskaitant ir masines informavimo priemones. Ir net dabar, euronews kanalu stebėdamas prierašu „no comments“ paženklintus vaizdus iš karščiausių pasaulio taškų, prisimenu tiesiogiai transliuojamus ir jokiais specialistų komentarais neiliustruojamus vaizdus iš 2001-ųjų Niujorko. Sakau, kad tai buvo pirmasis masinėms medijoms skirtas teroro aktas todėl, kad jo adresatu buvo ne tik rengėjams oponuojančios valdžios struktūros, tačiau ir paprasti Amerikos piliečiai. Jiems siųsta žinutė buvo aiški ir subtili it mulo akompanuojama serenada: „Matote, ką mes galime? Žinokite, kad reikalui esant pakartosime tai“
Kalbant jau apie įvykius Bostone, galima net sakyti, jog tai, kas turėjo būti tikra mirties ir panikos simfonija, tapo žmogiškumo triumfu. Šiuo atveju svarbiau yra ne tai, kas įvyko, tačiau tai, kas sekė po to: informacija apie įvykį žaibiškai pasklido naujienų informacijos priemonių profiliuose Facebook portale, straipsniuose veikdavo patogi forma, skirta įvykio liudininkų detalėms, beveik iškarto kiekvienam internautui tapo prieinamas pats nelaimę įamžinęs vaizdo įrašas, o kur dar potencialaus kandidato į metų fotožurnalistikos konkurso vardą vertas Associated press fotografo fotoreportažas, įamžinęs visą įvykio dramatiškumą. Galima sakyti, kad toks šių žmonių darbas, tačiau atsikėlę ryte jie galvojo apie tai, kad jiems reikės įamžinti kasmetinio maratono dvasią, o ne paniką, siaubą ir išgąsti. Lyg to būtų maža, savo žodį tarė paprasti amerikiečiai, socialinių tinklus pavertę agora, kurioje aktyviai ir kolektyviai bandė suvokti, kas įvyko. Žmonės dalinosi įspūdžiais, pastebėjimais, nuotraukomis ir kita informacija, domėjosi kraujo donorystės poreikiu ir kvietė kitus taip kilniai prisidėti. Žodžiu, viskas buvo padaryta labai kokybiškai, profesionaliai ir jautriai. Tikrai norisi tikėti, kad panašių įvykių akivaizdoje sugebėtume kažką daugiau, nei komentaruose žaisti „strazdanėles“ ir tapšnoti vienas kitą savo frustracijų, kompleksų ir kartais net šiurpinančių patologijų persisėmusiomis fekalijomis.
Tiesa, buvo ir tokių, kurie priminė, kad nuo teroro aktų kenčia ne tik amerikiečiai ir žuvusiųjų skaičius karčiausiuose taškuose dešimtimis kartų viršiją sprogdinimų Bostone aukų rodiklius. Siūlymas į problemą pažvelgti platesniame kontekste anaiptol nėra smerktinas veiksmas, antraip tektų pripažinti, kad žmogaus gyvybė ne visur verta vienodai. Manyčiau, esmė vėlgi tame, kad šis teroro aktas buvo įvykdytas JAV teritorijoje ir tuo labiau atrodytų niekaip nesusijusioje su valdžios ir milititaristinėmis struktūromis vietoje, neveltui žurnalistų kalbintas maratono stebėtojas sakė, kad kažko panašaus galima tikėtis ten, bet ne čia.
Tikriausiai todėl itin jautriai į įvykius reagavo ir lietuviai. Nekalbant apie bendražmogiškus dalykus, šitoks akibrokštas mūsų sąjungininkės teritorijoje klibina ir mūsų saugomo jausmą, ir nereikia čia su perdėtų patosu dvasingai virkauti ar kaltinti oponentus „subinės dėdėm už Atlanto laižymu“, o tiesiog pripažinti, kad ir mes turime saugumo poreikių ir turime teisę būti pragmatiškais. Neteko matyti panašių epitafijų kalimu ant kitataučių antkapių užsiimančiu tautiečių (nebent tuo užsiimtu savų ir dažnai ne pačių geriausių tikslų turintys veikėjai), todėl nesinori tikėti, jog vienos tautos atstovų gyvybė yra svarbesnė nei kitų, o tai būtų labai liūdna. Taip pat gerokai stebina amžinai regima JAV ir Rusijos priešprieša, tikriausiai dažnam lietuviui atrodo, kad šios šalys viena kitai yra tarsi koks šešėlis arba ambivalentiškų jausmų kamuojamas gerbėjas, nes tikrai sunku rasti straipsnį apie kurią iš šių šalių, kurio komentaruose nebūtų minimas jos „šešėlis“, nors, atrodo, kad jis čia visai ne vietoje.
Kol, kilniam tikslui socialinius tinklus gebantys pasibalnoti, užsienio žiniasklaidos šaltiniai džiugino, mūsiškiai kėlė gana dvejopus jausmus. Užteko vienai ekscentriškai poniutei savo Facebook profilyje patalpinti laboratorijoje suguldytų katinėlių nuotrauką su verstiniu tekstu apie tai, kad šie meilūs gyvūnėliai yra kankinami grožio priemonių gamyboje ir vienas žiniasklaidos portalas pasigavo šią „naujieną“, akylesni internautai pastebėjo, kad nuotrauka paimta iš straipsnio apie šių augintinių sterilizaciją. Pasirodo, suformuluoti užklausą google paieškos sistemoje mūsų komunikacijos ir informavimo specialistams arba per sunku, arba tiesiog nėra laiko dėl didžiąją darbo dalį užimančios informacinėmis šiukšlėmis vadintinų trivialių straipsnių vertimo. Nustebino ir iš neaiškios anketos išskridusi antis apie Eugenijus Ostapenko mirtį. Na, dar prezidentės spaudos tarnybos išplatinta ir interneto šmaikštuolių išeskaluota kartu su paprastais mirtingaisiais į Londoną skrendančios prezidentės nuotrauka. Vykusiai ir produktyviai integruoti skaitytojus, sukurti grįžtamąjį ryšį, išgryninti atrankos kriterijus ir pasikinkyti socialinių tinklų eržilus – tokia turėtų būti pagrindinė mūsų žiniasklaidos veiklos gairė.
Žinoma, ne viskas ir tame užsienyje buvo taip jau šviesu: štai vienas amerikiečių dienraštis labai jau užtikrinta retorika dalyvavimu teroro akte įtarinėjo vieną nuo sprogimų nukentėjusį ir ligoninėje atsidūrusį Saudo Arabijos pilietį. Nemaloniai nustebino ir iš Rusijos iždo gyvastį palaikantis „Russia today“ portalas, išpuolį įvykdžiusius brolius iš Dagestano tikriausiai iš politinių paskatų pakrikštijęs čečėnais. Manyčiau, jog pats laikais pasimokyti iš nesenos ir vis dar vykstančios istorijos (kalbu apie kontraversiškąjį Irako karą) ir nebekartoti šių klaidų. Juk terorizmas neturi tautybės, ne viskas yra juoda-balta, o pasaulis nesibaigia Rusija prieš JAV kolizija. Būtų šaunu, jei tai suvoktų ir mūsų lengvų populiarumo taškų ir taiklių šūvių šalininkai.
Gyvename pačiais įdomiausiais, pokyčių kupinais laikais – būkime jų dalimi, atsisakykime atgyvenusių mąstymo kategorijų, nebebūkime vis atgal riedančio vežimo keleiviais.
