Esminiais pokyčiais po šios kraupios, žodžiais nenusakomos tragedijos derėtų laikyti ne antraštes žiniasklaidoje, kaip antai „Lietuva apmovė Briuselį informuodama apie BPC sistemą“. Ne politines batalijas, kurių analizė leidžia teigti, kad vyksta „karštos bulvės mėtymas“, – juk nuo gresiančio Damoklo kardo pirmiausia norisi išgelbėti nuosavą kailį.
Ar esame pasirengę esminiams pokyčiams valstybėje?
Netgi ne atsakomybės klausimas yra pagrindinė problema. Svarbiausia, ko turėtume savęs klausti, – ar esame pasirengę esminiams pokyčiams valstybėje? Tragedija Dembavoje verčia ieškoti atsakymų į kelis skaudžius klausimus: tai lietuvių požiūris į seksualinio apsisprendimo laisvę, į mirties bausmę ir valdžios institucijų pozicija rezonansinių nelaimių akivaizdoje.
Buitinio mąstymo sukeltas žmonių reakcijas į tragediją pateisinti galima, ypač, kai užgaunamos jautriomis vadintinos vertybės, pvz.: gyvybė. Kritinėse dvasinių sukrėtimų situacijose individas paprastai pasiduoda emocijoms. Psichologijos mokslas seniai įrodė, kad asmenį tokiais atvejais apima nusivylimas, pyktis, liūdesys, įniršis, bejėgiškumas. Vargšės moksleivės tėvų ir piliečių reikalavimas matyti sušaudomus dembaviškės skriaudikus yra natūrali reakcija į nenormalią tikrovę.
Tačiau nesvarbu, ar turi mokslinį laispnį (Justinas Žilinskas), ar esi advokatas (Karolis Jovaišas), ar užimi redaktoriaus pareigas (Liudas Dapkus), ar vadovauji policijoms pajėgoms (S. Skvernelis), neturi teisės kriminologijos nestudijavusių eilinių žmogelių kaltinti dėl teisingumo troškimo.
Seimūnų reakcijas, nesivadovaujant sveiku protu, iš bėdos suprasti įmanoma. Užuot pasiūlęs sisteminių pertvarkų atitinkamose valdžios institucijose, Seimo narys Petras Gražulis kviečia kolegas svarstyti mirties bausmės sugrąžinimo į baudžiamąjį kodeksą (BK) institutą. „Tarsi pilnaties paveiktas“ – atsakytų apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Eilinį kartą praleidęs progą patylėti, p. Gražulis pademonstravo, kad su racionaliu mąstymu neturi nieko bendra.
Nei kelių šimtų metų moksliniai tyrimai, nei Briuselio konvencijos, nei Konstitucinio Teismo galutiniai iššaiškinimai, jog mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, p. Petrui ne itin svarbūs. Ponui Gražuliui ir tvarkiečiams linkiu iš naujo pabandyti susidraugauti su kairiuoju smegenų pusrutuliu, jeigu geba tokiu naudotis.
Tuo tarpu racionaliai mąstantys piliečiai suvokia, kad šiurpios tragedijos yra neišvengiamos. Ši vargšė išprievartauta mergaitė kažin ar bus paskutinė papiktintojų auka. Klausimas vienas – kiek tokių tragedijų galime sau leisti?
Ką apie seksualinio apsisprendimo laisvės realybę Lietuvoje sako kriminologijos mokslas?
Paklauskite bet kurios Vilniaus prostitutės, kaip jos sutaria su policijos pareigūnais. Duodu galvą nukirsti, kad tiek keiksmų tą dieną nebūsite girdėję per visą gyvenimą. „Savo noru“ prostitucijos amatą pasirinkusiųjų pozicija – ne atsitiktinė: juk pareigūnas vyras nebaus šaltkalvio, studento, advokato, vadybininko, direktoriaus, bedarbio ar kito vyro, perkančio moterį. Taip mąsto mūsų visuomenė. Toks yra „homo sovieticus“ mentalitetas.
Kalbu, tarsi daugumą Vilniaus prostitučių pažinočiau. Nepažįstu. Ačiū Dievui. Laimei, teko sutikti žmogų, kuris prieš keletą metų ištarė šiuos žodžius: „Tiek prostitučių, kiek aš, Vilniuje turbūt nepažįsta niekas“. Tas žmogus – kriminologijos dėstytoja Brigita Palavinskienė.
Lektorė ne sykį kartojo: „Nebuvo nei vieno atvejo, kad mano taikytas metodas nesuveiktų. Kiekvieną kartą užtikusi vyrą su prostitute, drėbtelėdavau: skambiname žmonai arba prisipažįstate. Ir surašom protoką“. Buvusi tyrėja pripažįsta, kad bausmės viešumo, neišveigiamumo, o ne žiaurumo principai praktikoje puikiai pasiteisina. „Nepatikėsite, – visi „pasirašydavo“, - teigia dėstytoja.
Kitaip tariant, suveikdavo tie patys principai, įtvirtinti baudžiamiuosiuose įstatymuose.
Argi ne analogiška praktika turėtų būti taikoma, reformuojant policijos, kalėjimų, švietimo sistemas? Kitaip sakant, asmeninės atsakomybės, pašaukimo, atsidavimo klausimai turėtų dažniau kamuoti atitinkamų specialybių atstovus, o ne vien mintis, kaip savo šiltą kėdę išsaugoti. Kam atrodo, kad policija ir teismai savadautojams ir prostitučių klientams taiko teisingas bausmes, tegul atsako į vieną paprastutį klausimą – kodėl prostitucija klesti?
Atsakymas – nesudėtingas: yra paklausa, atsiras ir pasiūlos. Ypač ekonominės krizės akivaizdoje. Švedai sugriežtino bausmes suteneriams ir jų klientams, – prekybos moterimis atvejų sumažėjo daugiau, nei 80 proc. Prostitutės Švedijoje nebaudžiamos. Joms suteikiama specialistų pagalba, pasiūloma nakvynė, konsultuota psichologai ir socialiniai darbuotojai. Pareigūnai didžiuojasi tuo, ką daro, o ne tyčiojasi iš moters: „supranti, ji pati norėjo“.
Kraupioje išpvievartavimo istorijoje – absurdiška ŠMM pozicija
Absurdiškiausiai ir visiškai nepateisinamai kraupioje išpvievartavimo istorijoje atrodo Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pozicija. Tūkstančiuose mokslinių tyrimų visame pasaulyje teigiama, kad šeima ir mokykla – dvi pagrindinės institucijos, kurios formuoja asmenybę. Kodėl, apsilankius Švietimo ministerijos tinklapyje, neįmanoma surasti dokumento, pavadinimu „Švietimo sistemos reformos gairės 2014-2034 metams“. Per du dešimtečius mokytojo specialybę įmanoma padaryti prestižine. Tuo pačiu keliu savo ruožtu pasuktų ir Vidaus bei Teisingumo ministerijos.
ŠMM interneto puslapyje, skiltyje „Svarstomi teisės aktai“, yra dokumentas „Valstybinė švietimo 2013-2022 metų strategija“. Kodėl „Bendruosiuose nuostatuose“ minimi „Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ etikos, pilietiškumo, tolerancijos principai nugrūsti į 7.1 punktą?
Punkte 12.6 teigiama, jog „Vis dažniau susiduriama su motyvacijos mokytis problema“. Ar mokiniai, kasdien matydami teisinio nihilizmo pasekmes, turi galimybę susižavėti mokslu, ypač kuomet aukščiausios valdžios atstovai nuo mokslo yra labai toli? Teisės akto pradžioje teigiama, kad rengiant dokumentą, remtasi iškiliausių visuomenės narių įžvalgomis (pvz.: dr. Meilės Lukšienės), – tai kodėl Strategijoje taip retai sutinkami žodžiai „pilietiškas, atsakomybė, moralė“.
Nežinau, ar einame teisingu keliu, formuodami mokinių asmenybes. Dar daugiau, – gal ir darome viską teisingai, tik pradedame ne nuo to galo? A. Kamiu teigė, jog barbarizmas niekada nebūna laikinas. Jei barbarizmui duodi kelią, jis nesustoja. Ta pati logika, mano nuomone, implikuota ir asmenybės formavimo procese – nemokydami visų pirma būti dorais ir sąžiningais, niekaip savo vaikų neišauginsime atsakingais piliečiais. Nepadės nei krepšinio, nei fizikos, nei literatūriniai pasiekimai.
Liūdnos prognozės
Paprognozuokime kartu: tarkime, iki prezidento rinkimų nesulauksime jokių esminių reformų valstybėje, ypač švietimo ir teisėsaugos srityse. Keletą pavyzdžių pateikiu apačioje:
1) Užuot pasekę Gruzijos pavyzdžiu ir atleidę daugumą policijos pareigūnų, pakėlę atlyginimus žemesnės grandies darbuotojams, sugriežtinę būsimų policininkų atranką, mūsų valdžios atstovai geriausiu atveju privers trauktis BPC vadovą ar vieną kitą policijos šefą;
2) Užuot įvedę privalomą „integruotą etikos-tikybos V-XII klasių kursą“, ir toliau vaikus mokysime apie tą „nuobodų dievą“, o etikos pamokas mokiniai ir toliau rinksis tam, kad nereikėtų lankyti tikybos;
3) Užuot įvedę privalomą „integruotą ekonomikos-politologijos VIII-XII klasių kursą“, ir toliau vaikus mokysime ne mąstyti, o aklai iškalti pateikiamą informaciją.
Sakysite, pasiūlymai skamba neįtikėtinai? Gruzinams atrodo atvirkščiai. Islandai nepabijojo nuteisti bankų vadovus, valdžios vyrus ir moteris. Amerikiečiai 2011 metais sėkmingai pasipriešino didžiausio urano telkinio gavybos darbams. Australai seksualinėms mažumoms parodė duris. Ir niekas nenumirė.
Seimūnai, aūūū. Islandijos piliečiai priešingai nei mūsiškė žiniasklaida, pabūgusi bent puse lūpų kiauktelėti apie tai, kas praeitais metais nutiko Reikjavike, neišsigando revoliucijos. Islandijos gyventojai pagaliau suvokė paprastą tiesą – mažai tautai per daug pavojinga gyventi „Stebuklų šalyje“. Ateina laikas, kai reikia pabusti iš sapno.
Ir mūsuose atsiranda drąsesnių žmogelių. Padėkite jiems veikti, mielieji.
