Turbūt ne vienas iš mūsų esame stebėję 1-2 metų vaiką savo rankyte imantį iš lėkštės košę, uogienę ir paliekantį jais žymę ant stalo, žemės ar ant sienos. Šios paliktos žymės vaikui leidžia daryti pirmąsias išvadas ir matyti sąryšį tarp judesio ir pasirinktos medžiagos. Kitą dieną vaikas randa pieštuką, kiša į burnytę, įdėmiai apžiūrinėja, brūkšteli juo. Taip jis atranda, kad kai kurie daiktai palieka žymes. Ateity šis atradimas vaikui leis tobulinti ir valdyti judesius, piešti savo išgyvenimus ir galų gale – rašyti.piešiantis vaikas
Šis ankstyvasis piešimas arba, dar vadinamas, vaikų keverzojimas, yra natūrali raidos dalis. Pirmųjų brūkštelėjimų prigimtis grindžiama akių – rankos koordinacija bei motorikos lavėjimu. Normaliai besivystančiam vaikui įdomu stebėti savo piešinio pokyčius. Suvokimas, kad rankos judesys palieka žymes, vaiką skatina plėsti judesių įvairovę. Tuo būdu jo piešimo procesas tobulėja.
Šiame laikotarpyje vaiko piešimo procesas yra skirstomas (V. Lowenfeld):
Atsitiktinės keverzonės – vaikas atsitiktinai pastebi, kad jo rankos judesys palieka žymę. Motorika dar nekoordinuota.
Nekontroliuojamos keverzonės – vaikas stebi, ką jo “nekontroliuojama” ranka piešia. Procesas grindžiamas susidomėjimu, sensomotorine bei regimąja motyvacija, dėl to lavėja motorika. Kontroliuojama keverzonė – vaiko motorika labiau koordinuota, ranka vis labiau “klauso” jo norų.
Kadangi keverzojimas atspindi vaiko augimą, tai iš dalies liudija ir jo intelekto raidą tokiame amžiuje, kai dar nepritaikomi intelekto testai. Dažniausiai piešinių pakitimai reiškia biologinius vaiko pokyčius. Protinis įvertinimas remiasi palyginimu, kaip vieno vaiko veikla atitinka kitų to paties amžiaus vaikų veiklą. Taigi, vaikas, tebesantis keverzonių būklėje ilgiau negu vidutiniškai, pradėjęs eiti į pirmą klasę dar nebus biologiškai pasirengęs išmokti skaityti. Keverzonės gali padėti suprasti vaikus. Mažų vaikų piešiniuose intelekto budrumą rodo detalių gausumas, bet ne visada. Dažnai emocinis suvaržymas užkerta kelią intelekto gebėjimams plėtotis.
Yra tiesioginis atitikimas tarp vaiko keverzojimų ir jo veiklos kitose srityse. Užsiėmimai su pieštuku, dažais ar moliu duoda tokių pat rezultatų. Pavyzdžiui, tuo metu, kai vaiko piešimas grindžiamas judesių koordinacija, jo darbas su moliu turės labai panašią kokybę. Vaikas molį daužys, maigys, gnaibys ir kitaip tyrinės jo savybes. Kai vaikas pradės piešti žmones, juos pradės lipdyti ir iš molio.
Vaikų temperamentas atsispindi ir jų elgesyje su raiškos priemonėmis. Nedrąsių vaikų santykis su dailės priemonėmis taip pat yra nedrąsus. Patys piešiniai atspindi vaiko nedrąsumą. Vaikas, praradęs pasitikėjimą, linksta kartoti standartinius brėžinius. Nuolat pasikartojantys brėžiniai – tai lyg patikimumo įvaizdis. Toks pasitikėjimo trūkumas yra žalingas, nes niekaip nesikeisdamas stabdo vaiko brendimą. Pasikartojančius brėžinius galima pastebėti dirbant su itin protiškai atsilikusiais vaikučiais. Todėl svarbu stebėti vaiko piešimo procesą, skatinti jį atrasti naujas, įvairesnes galimybes piešiniui sukurti, nes visa tai daro įtaką tolesnei vaiko raidai.
Remtasi: A. Brazauskaitė “Vaikų dailės terapinis aspektas”
