Nežinau, ar Jums mano istorija bus įdomi, tačiau norėjau trumpai papasakoti, su kokiu nehumanišku elgesiu susidūriau Vilniaus Antakalnio priėmimo skyriuje.
Viskas prasidėjo nuo to, jog peršalau ir jau šešias dienas nekrenta temperatūra, kosulys vis stiprėja, slogos, užkimimas. Kadangi temperatūra nebuvo aukšta, visą sirgimo laiką gydžiausi namuose. Tačiau penktadienio vakarą pasijutau daug prasčiau ir sunerimau, temperatūra vis nekrenta, o nuo stipraus nuolatinio kosulio pradeda spausti krūtinę. Paskambinau dispečerinei ir pasiteiravau, ką šiuo atveju daryti. Man patarė vykti į Antakalnio priėmimo skyrių, jis man priklauso, kadangi gyvenu Saulėtekyje, nors ir nesu registruota Vilniuje.
Po pokalbio telefonu apie 23 valandą nuvykau į šį priėmimo skyrių. Darbuotoja pirmiausiai liepė perskaityti taisykles, kuriose parašyta, kuriais atvejais už paslaugas mokėti reikės, o kuriais - ne. Pasiteiravo, ar aš sutinku su taisyklėmis, mano atsakymas buvo teigiamas. Paprašė mano asmens dokumento, pasižiūrėjo į duomenų bazę ir piktai pasakė, jog aš čia neregistruota ir ji manęs priimti negali.
Pasakiau, jog už visas paslaugas sumokėsiu. Tačiau ji vis tiek nebuvo nusiteikusi draugiškai. Sakė, jog šiuo atveju turėčiau vykti į Santariškių priėmimo skyrių, nors dispečerinė nukreipė į Antakalnio. Toliau prasidėjo moralai, kodėl nesikreipiau į gydytojus anksčiau, kodėl aš nepersiregistravusi Vilniaus poliklinikoje ir kodėl išvis sugalvojau atvažiuoti naktį, o ne dieną. Vos nustovėjau su temperatūra ir klausiau jos pamokymų.
Deja, bet manęs šis skyrius nepriėmė. Atrodo, ligoninė, tai tokia įstaiga, kuri turi rūpintis žmonėmis, juos gydyti, suteikti pagalbą, nepriklausomai nuo to ar tai būtų diena, ar naktis. Na, o gal aš pati kažko nesupratau, gal į priėmimo skyrių nederėjo vykti, kai dar nejutau mirties?
