Kas šiais laikais yra labiausiai akcentuojama ir reklamuojama vertybė? Draugiškumas, padorumas, darbštumas, geranoriškumas, saikingumas, bendruomeniškumas, paslaugumas, silpnesnių užtarimas? Deja, ne. Visos šios vertybės šiais laikais paverstos vos ne juokingomis, tik naiviems, idealistiškiems žmonėms tinkamomis atgyvenomis. Dabartinės vertybės iš esmės beliko tik dvi: pirmoji – pinigai, antroji – jo didenybė seksas, kurį šiandien matome visuose interneto portaluose, reklaminiuose skyduose, laikraščiuose, žurnaluose, TV laidose ir visur kitur, kur tik įmanoma.
Apie visuomenei ne mažiau pražūtingą materializmo kultą pratęsime kitą kartą, na o šio straipsnio tema – seksas, jo kultas, sekso įtaka visuomenės demoralizacijai ir antiseksualus požiūris į pernelyg sureikšmintą seksą.
Visų pirma reikėtų atskirti dvi panašiai skambančias, bet labai skirtingą prasmę turinčias sąvokas – aseksualumą ir antiseksualumą. Aseksualumas yra absoliutus seksualinio potraukio neturėjimas. Tokie žmonės jo tiesiog biologiškai nejaučia. Tuo tarpu antiseksualumas yra visai kitokia pozicija. Antiseksualai lytinį potraukį jaučia, jis nėra susilpnėjęs ar išnykęs. Tiesiog, antiseksualams yra nepriimtinas per didelis sekso sureikšminimas šiuolaikinėje visuomenėje, kertasi su jų moraliniais, religiniais (tradicinės krikščionybės, vis dažniau vakarų visuomenėje – islamo) įsitikinimais, ir jie nelaiko sekso pirmo būtinumo poreikiu, kaip kad dažnai bandoma mums įteigti. Jeigu jauti natūralų biologinį lytinį potraukį, tiesiog nėra būtina jo iškelti į pirmą vietą gyvenime, nes yra kur kas svarbesnių dalykų – tokia yra antiseksuali pozicija. Šiame straipsnyje ir bus kalbama būtent apie ANTIseksualumą, o ne aseksualumą, nors kai kurie dalykai gali tikti ir jam.
Pradžiai norėtųsi pateikti pavyzdį, kaip seksas užgožia kitas temas ir poreikius. Tam labai tinka palyginti skirtingų laikmečių jaunimo spaudą ir joje akcentuojamas temas. Tarybiniais laikais buvo leidžiamas jaunimo žurnalas „Moksleivis“. Pavartyti jį ir šiandien yra įdomu. Temos aktualios, gyvenimiškos, aprėpiančios įvairius skonius ir pomėgius, nuo įvairių hobių, iki netgi egzistencinių, amžinųjų vertybių problemų. Palyginkime tai su populiariais šiuolaikiniais jaunimo leidiniais ir pagalvokime – ar bus įdomu kam nors juos vartyti po 20 – 30 metų? Esminės temos – seksas ir materialūs blizgučiai. Kokį automobilį nusipirko įžymybė, kaip moderniai susišukuoti kaip jaunimo pop stabui, ar pop karalienės apvalumai natūralūs, ir aišku, įvairūs seksualumo patarimai – naujos pozos, nauji malonumai, nauji orgazmai, kaip sugundyti partnerį ar partnerę, ir dar daugybė rašliavų panašiomis temomis. Prisipažinsiu, kad netgi šių eilučių autoriui, gimusiam „perestroikos“ laikais ir sovietmečio mačiusiam labai mažai, tarybinis „Moksleivis“ yra žymiai artimesnis ir priimtinesnis.
Seksu šiais laikais daromas vos ne psichologinis spaudimas jauniems žmonėms – tu turi turėti tiek ir tiek partnerių, patirti tiek ir tiek orgazmų, išbandyti ir vienu, ir antru, o dėl įvairovės – dar ir trečiu būdu. Seksualumas tapo vos ne žmogiškos vertės matu. Nesvarbu, kad tu doras, geranoriškas, draugiškas, turintis naudingų ir ugdančių pomėgių, bet jeigu neflirtuoji su priešingos (ar netgi tos pačios) lyties atstovais, nesieki populiarumo ir seksualinio kontakto, nelaikai to prioritetu gyvenime – tai esi vos ne kažkoks atsilikęs, nešiuolaikiškas, nemodernus. Visa tai jaunus, nepatyrusius, stiprios ir susiformavusios vertybinės sistemos dar neturinčius žmones verčia atsisakyti naudingesnės veiklos, ir daugiau laiko skirti beprasmiškoms sekso paieškoms, nes priešingu atveju, liksi „balta varna“, o tai tiesus kelias į kompleksus. Negi tikrai tas seksualinis instinktas turi tokią didelę reikšmę gyvenime?
Kartais kyla noras ištarti: įkyriai brukamam seksualumui – NE!
Nuo sekso šiais laikais iš tiesų ima darytis bloga. Visokių seksualinių naujovių, dirgiklių, „moderniai sulaužytų tabu“ vis daugiau, ir esmė yra tame, kad kuo daugiau aplinkui laisvai demonstruojamo seksualumo, tuo mažiau seksas įdomus. Paprasčiausia, tai yra natūrali psichologinė reakcija – persisotinimas ir atmetimas. Tą psichologinę žmogišką ypatybę aprašė dar J. Zalytis savo legendinėje 1984 metais išleistoje knygoje „Meilės vardu“, kuri, nors ir išleista dar tais metais, kai šių eilučių autorius net nebuvo gimęs, pagrįstai gali būti laikoma viena iš logiškiausių ir labiausiai argumentuotai parašytų knygų seksualinio švietimo temomis. Per dažnas seksualumo demonstarvimas, atviras jo brukimas seksualinį potraukį ima žudyti – paprasčiausiai, prie to, kas yra nuolat matoma, yra priprantama. Elementarus pavyzdys: prieš kelis dešimtmečius vyrams pamatyti apnuogintą moterišką koją pro sijono skeltuką jau buvo kažkas, kas sukeldavo stiprias emocijas, o dabar merginos su siaurais stringais nesukelia labai didelių emocijų, nes tai tiesiog įprasta, daug kur matoma.
Seksualiniui potraukiui silpnėjant, ima reikėti stipresnių dirgiklių, tam kad būtų įmanoma pajausti malonumą. Tai kaip narkotinė priklausomybė – su laiku priprantama, ir atsiranda poreikis didinti dozę. Būtent tai yra tiesus kelias į iškrypimus. Kraupstame skaitydami naujienas, kaip grupė paauglių JAV nužudo du žmones tam, kad pasantykiautų su jais, ir prieš „veiksmą“ dar ir šokinėja ant jų pilvų – tam kad, anot jų, iš organizmo išeitų žarnų turinys ir lavonai santykiaujant neskleistų pašalinių garsų (ne prasimanymas – taip buvo rašoma žiniasklaidoje). Prievartavimai, pedofilija, sadizmas – tokių istorijų šiandien daugybė. Vienus juokina, kitiems šleikštulį kelia internete sklandantys filmukai, tokie kaip „2 girls 1 cup“, kur merginos prieš kamerą „gundančiai“ žaidžia su išmatomis. Būtent šie visi dalykai ir yra perdėto visuomenės seksualizavimo pasekmė – kai prie įprasto seksualumo priprantama, tai nustoja jaudinti, pradedama ieškoti stipresnių dirgiklių. Tas stipresnių dirgiklių ieškojimas netgi įgauna tokias formas, kurios peržengia bet kokias moralumo, proto ar netgi teisinio legalumo ribas.
Seksas veikia visuomenę kaip labai stiprus demoralizuojantis faktorius. Nors tai nėra esminis instinktas, reikalingas individo išgyvenimui. Seksualumas nė iš tolo nėra lygintinas su tokiais instinktais, kaip maitinimasis, gėrimas, miegas, tam tikrų išskyrų iš organizmo šalinimas – tos funkcijos yra gyvybiškai būtinos, be jų nei žmogiškos, nei jokios kitokios rūšies individas negalėtų išgyventi. Tuo tarpu seksualinio potraukio patenkinimas net nėra būtinas. Be seksualinio poreikio patenkinimo galima gyventi, ir tai neturės organizmui jokios neigiamos įtakos. Bet kažkodėl šis instinktas yra reikšminamas iki nesuvokiamo lygio.
Niekas nesako, kad seksas apskritai nereikalingas. Jo biologinė funkcija, visų pirma, yra pratęsti giminę ir užtikrinti populiacijos išlikimą. Nei vieno iš mūsų dabar čia nebūtų be sekso. Nuo seno dauguma religijų seksualinius santykius griežtai ribojo – tik šeimoje, susituokus. Kodėl? Todėl, kad tokie santykiai, visų pirma, atlieka savo tiesioginę biologinę funkciją – skirti giminės pratęsimui. Tuo tarpu palaidas seksas gimstamumą mažina, kad ir kaip tai skambėtų keistai. Kurios šalys susiduria su mažo gimstamumo ir depopuliacijos problemomis? Būtent tos, kuriose į seksualinius santykius žiūrima laisvai, pagrinde tai – Vakarų šalys. Vakarų šalyse, tam tarpe ir Lietuvoje, vis labiau plinta seksualumo ir materializmo iškėlimas prieš šeimą, vis daugiau žmonių vaikų turi arba vos vieną, arba visai neturi nė vieno. Demografai vis dažniau abejoja Europos vietinių tautų populiacijos išlikimo perspektyvomis. Kai kuriose Europos šalyse valdžia atvirai prakalbo, kad jų tautos jau senai neatsigamina natūraliu būdu, ir imigracija yra vienintelė viltis. Kur gimstamumas yra pakankamas, ir natūralus visuomenės atsistatymas užtikrinamas? Taip yra stipriai religingose musulmoniškose bei Lotynų Amerikos šalyse (tas visuomenes iš tiesų galima pavadinti „antiseksualiomis“).
Mūsų visuomenė yra labai gilioje duobėje. Nors technologiškai ir tobulėjame, gyvename patogiau, pavalgome skaniau (aišku, kiek tas skonis yra natūralus – tai jau atskiras klausimas), prieiname prie platesnės informacijos šaltinių ir turime daugiau pramogų, bet moraline prasme mūsų visuomenė žlunga, ir tai yra akivaizdus procesas. Septynios didžiosios nuodėmės dabar yra nebe smerkiamos, o vis labiau plėtojamos ir netgi sveikinamos, kaip pažanga, išlaisvėjimas, išsivadavimas iš „atsibodusių“ ir „atgyvenusių“ moralinių gniaužtų. Kas yra nuodėmė? Nuodėmė yra laikoma blogiu ne dėl mistifikuoto buko prietaringumo. Didžiosios monoteistinės religijos, artimai giminiškos viena kitai (krikščionybė, islamas ir judaizmas) yra logiškai sudarytos, ir nieko nedraudžia šiaip sau. Septynių didžiųjų nuodėmių sąrašas daugeliui yra žinomas: tai yra godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, palaidumas, kerštas ir tingumas.
Nuodėmė yra toks dalykas, kuris griauna esamą harmoningą pasaulio tvarką, visuomenę ir atskiro individo gyvenimą. Dėl tos priežasties ji ir yra laikoma blogiu. Gal tas individas, padaręs nuodėmę, kurį laiką jaučiasi laimingesnis, fiziologiškai pasitenkinęs, bet per ilgą laiką, jeigu nuodėmė yra kartojama, su ja nekovojama, ji virsta blogu įpročiu ir priveda žmogų iki liepto galo. Bet tai dar nėra blogiausia. Blogiau yra tai, kad kai nuodėmės tampa masiniu reiškiniu, jos veda prie degradacijos ištisą visuomenę, ištisas tautas. Praktiškai visų šiuolaikinės visuomenės problemų priežastys slypi būtent šiose septyniose didžiosiose nuodėmėse. Juk neabejoju, kad kiekvienas sutiks – jeigu žmonės gyventų pagal 10 Dievo įsakymų, mes gyventume idealiame pasaulyje.
Seksas nuo senovės daugybe tabu apribotas ne šiaip sau, iš kvailumo. Žmonės labai senai suprato seksualinio instinkto griaunamają galią. Romos Imperijos pavyzdys yra pats ryškiausias ir dažniausiai akcentuojamas, nors tai nėra vienintelis panašus pavyzdys istrorijoje. Senovės Romoje jos didžiausio technologinio ir materialinio klestėjimo laikotarpiu buvo paniekintos tradicinės vertybės, ir vieninteliu gyvenimo tikslu tapo nevaržomas hedonizmas: turtai, pramogos, malonumai, seksualinis paleistuvavimas visais įmanomais būdais. To pasėkmė buvo tragiškas gimstamumo kritimas (vaikų turėjimas imtas laikyti kliūtimi, trukdančia džiaugtis egoistiniais gyvenimo malonumais), dėl ko visuomenės narių skaičius nustojo atsistatyti.
Imperija nusilpo ir ekonominiu, ir politiniu, ir kariniu požiūriu, ir germanų gentims tapo juokingai lengvu grobiu. Iš tikrųjų grobiu net nelabai galima pavadinti, nes demoralizuoti romėnai, kurių jau buvo mažiau nei germanų, net nelabai gynėsi. Turtingi Romos Imperijos pakraščių oligarchai, kai jiems dėl mažo gimstamumo pradėjo neužtekti savos „prasčiokų“ darbo jėgos ir kariuomenės pajėgų, patys pradėjo dar prieš tautų kraustymąsi kviestis germanus bei kitas gentis, apgyvendinti jas imperijos pakraščiuose. Pinigų ir prabangos romėnai turėjo, bet žmonės, pats svarbiausias dalykas, pradėjo nykti, kas ir privedė iki griūties. Ši istorija yra labai pamokanti ir aiškiai parodo, kokia yra palaidumo galia, ir kodėl seksas visais laikais buvo taip ribojamas. Palaidas seksas gal ir nekenkia atskiram pavieniam individui (aišku, jeigu jis nepasigauna LPL), bet visuomenę veikia demoralizacijos ir depopuliacijos linkme.
„Iki šiol nuodėmė buvo siejama tik su individu, tačiau globalizacijos epochoje nuodėmės reikšmė išsiplėtė ir turi ne tik asmeninį, bet ir socialinį atgarsį“. (Apaštališkosios penitenciarijos tribunolo vadovas, vyskupas G. Girotis).
