Pametėjus žmogui mintį jog „saikingas gėrimas tėra tik triukas, puikiai apgalvotas pačių alkoholio gamintojų", dažniausiai susilauki tik tokios reakcijos: „tu perdėtai viską vertini" arba „viskam yra saikas", arba dar geriau - „tu linkęs į kraštutinumus" ir daugybė panašių atkirčio formų.
Tačiau panagrinėkime, ar įmanoma saikingai išgerinėti? Na, moterims gal ir taip - jos kol kas vis dar mažiau išgeria už vyrus, kompanijose „atlaidžiau" žiūrima į vos sriūbčiojančias moteris, kai tuo tarpu tikro vyro „pareiga" yra parodyti savo vyriškumą, t.y. gerti iki dugno. Galų gale, labai retai kas moka išlaikyti tikrą saiką, na, nebent būna, kad žmogus už vairo ir išgeria vieną taurelę, kad neviršytų leistino promilių kiekio, ir jei jis pastoviai vairuoja ir būna tokiose kompanijose - gali pasirodyti, jog jis moka saikingai gerti. Kitu atveju, jei žmogaus nelaiko jokie įsitikinimai, o tik reklamose nupieštas saikingai geriančio portretas - žmogui sunku išlaikyti saikingumą. Na, o kas turi įsitikinimus dažniausiai negeria išvis.
Žmonės įsitikinę saikingo gėrimo nauda - yra tarsi kokie politiniai fanatikai, jiems gali parodyti jų idealizuojamos politinės sistemos ydas, pvz. koncentracijos stovyklas, politinio susidorojimo priemones, jie vis tiek nuoširdžiai tikės sistemos nauda. Na, žinoma, iki tos akimirkos, kol jie patys nesugriaus savo pasaulėžiūros ir nepastatys naujos.
Kitas labai įdomus dalykas - saikingo gėrimo teorija labai žaloja žmogaus savęs vertinimą ir sukelia nepilnavertiškumo kompleksą. Kils klausimas, o kaip tai vyksta? Žmogus, įsitikinęs saikingo gėrimo nauda ir siekdamas tapti saikingu vartotoju, turi panaudoti ypatingai daug valios pastangų, nes visiškas alkoholio vartojimo nutraukimas yra kur kas lengvesnis, nei išlaikyti saiką būnant kompanijose, kurios nepalieka nė lašo butelyje. Bet išlaikyti saiką beveik neįmanoma, nes taip iš esmės ir nebūna, tai tada žmogus pradeda graužti save - „koks aš nevykėlis, nenulaikau saiko" ir panašiai. Bet saikingai geriančio veidas iš reklamos tėra iliuzija...
Kai kurios sveikatos organizacijos, anoniminių alkoholikų klubai ir kt. žengia dar toliau, jie mano, jog alkoholikas išgydomas ne tada, kai išmokstama visiškai blaiviai gyventi, bet kai vėl pradedama vartoti, bet jau su saiku. Vadinasi, natūralią blaivybę jie laiko nesveiku dalyku? Išeitų, kad chroniškas alkoholikas kuriam per dieną užtenka gal vos pusę taurelės alkoholio yra saikingas ir sveikas vartotojas?
Sakoma, viskam yra saikas, kaip mėgstama visur tuo vadovautis. Vadinasi, galiu saikingai užtraukti taip vadinamos žolės, praryti tik vieną extazy tabletę per dieną, įtraukti per nosį žiupsnelį kokaino, surūkyti tik vieną cigaretę per dieną. Gal ženkime dar daugiau - galima išgert pusę stiklinės acetono, nuryti šiek tiek cheminių atliekų, juk aš čia saikingai...
Tas saikingumas tarsi koks politkorektiškumas graužia žmones iš vidaus, „juk galima po truputį ir kokį kyšį paimt ir panašiai, aš gi saikingai. Juk viskame turi būti pusiausvyra ir jokių kategoriškumų, kaip pvz. blaivybė. Viskam yra saikas, visame kame turi būti pusiausvyra". Na su ta pusiausvyra galime tiek „prisisvaigti", kad net esu girdėjęs tokių pasakymų: „reikia vagių , kad šeimininkas išmoktų saugot savo turtą". Vadinasi visuomenėje turėtų būti puse žmonių vagys, žudikai ir kiti nusikaltėliai, kad butų pusiausvyra?
Deja, gamta nėra tokia pragmatiška, gamta laiko pusiausvyrą tik tarp naudingų, gerų visiems dalykų, nenaudingi lėtai ir užtikrintai eliminuojami...
Vytautas
http://livingtheintelligentway.blogspot.com/
