„Tvarkiau kambarius, skalbiau, lyginau, gaminau valgyti...", - toks turbūt būtų atsakymas statistinės (ne tos iš žurnalo, leidžiamo didžiausiu tiražu) moters, jos paklausus, ką ji veikė savaitgalį. Ir vyrams aišku tokį klausimą galima užduoti tik tie, kurie taip atsakys, bus prie tų „modernesnių" ir jiems šita veikla bus labiau „mados reikalas", kuris turi tam tikras aiškias ribas ir kuriam pamiršti paskui reiks ne vienos medžioklės, žvejybos ar pasisėdėjimo bare. Ir visgi patys įdomiausi pasakojimai būna tada, kai kalbama apie belytes būtybes. Apie ką aš čia? Trumpai apie kasdienybę, o gal tiksliau - „kassavaitgalybę" (puikus pastarasis žodis gavosi). Tai nebus skundas, nebus ir liaupsės, nesu tikras ar išvis kažkas čia bus, bet kad jau pradėjau...
Nulinės lygiosios
Grįžti į rašinėlio pradžią nesiūlau, nes ten grynas melas. Bent jau ta prasme, jog kabutėmis „apglėbtas" sakinys grynai cenzūros sumetimais yra visiška masturbacija - t.y. prastas bandymas atkurti realybę, jausmą ir dar kažką, kas yra įmanoma čia ir dabar šiomis ribotomis aplinkybėmis. Žodžiu „kalta aplinka", o kalta ji todėl, kad negalima keiktis. Yra toks filmas mūsuose „nulis du", ir jeigu jį situacionistai kokie nors perdarytų į visiškai „švarų", tai jis ir liktų tik „zero". Kaip ir atsakymas į klausimą „ką veikei savaitgalį?"
Aišku, dar galima pasiteirauti, koks gi tas savaitgalis buvo. Darbingas, švarus, „išlygintas"... Ir čia staiga prieš akis iškyla vaizdas kardiogramos, kurios grafikas staiga „ištįsta". Šeštadienis, sekmadienis ir vėl širdis ima plakti, grafikas kilnojasi. Ar skalbinių lyginimas, ar maisto gaminimas - buities darbai - tai tik dar viena rutina. Šalia visų kitų. Todėl kardiograma dažniausiai nerodo mirties, o gal tik kokį menką prieširdžių virpėjimą užfiksuoja. Kad širdis plaka tai gerai, o kaip ji plaka tai čia jau kitas klausimas. Ar ji skirtingai plaka futbolo žaidėjo, kuris patyrė nulines lygiasias, krūtinėje ir to, kuris po rungtynių švieeslentėje mato rezultatą 1:1? Taip, skiritngai. Nes vienas iš šitų futbolininkų savaitgalį lygino skalbinius, o kitas tuo metu buvo kine, restorane ir t.t. Kuris iš jų kuris man visiškai nusispjaut, nes pats šį kartą jaučiuosi „pralaimėjęs" savaitgaliui, nes nei butimi normaliai pasirūpinau, nei pramogų sugalvojau. Ir nors čia ne Olimpinės žaidynės, bet sakykim, kad svarbiausia dalyvauti... (Ai, tai va, koks tas jausmas. Tų lietuvių slidininkų ir dar gal bėgikų).
Mano narkotikas - dulkės
O prasčiausia ir yra, kai bėgi, čiuoži, šoki, kopi (toj pačioj vietoj) ir, žiūrėk jau, ryt į darbą. Vėlgi pasvarstymas labiau hipotetinis, nes tą jausmą reikia paversti tokia priklausomybe, kad jau lyg ir reiktų eiti į anoniminių namų šeimininkių ar šeimininkų (kokį stebuklingai kitonišką „svorį" mūsų nuostabioje kalboje turi šitas žodžių junginys su skirtingomis giminėmis) klubą, bet to daryti nesinori. Žodžiu, tai tampa nebe gražaus filmo scenarijumi ar mažute miela scena, bet visu gyvenimu. Kur, rodos, viskas taip artima, nemiela, artima, nemiela... Tai kaip yra iš tikrųjų? Kas čia žiino tik kaip simboliškai gali skambėti priekaištas dėl to, jog kiaurą dieną sėdi namuose ir net dulkių nuvalyti nesugebi.
O ką, jei tos dulkės man mielos? Artmos net. Tokios pat kaip aš dykaduonės, tokios pat mažos, nekonfliktiškos ir tik ir laukiančios, kada kas jas nuvalys. Jos tokios nekaltos, bet tokios svarbios daugelio gyvenime. Juk namų šeimininkutei (niekatrosios giminės) dulkės tai tarsi kokie baltos spalvos milteliai, dar vadinami narkotikais. Miltelius žmonės uosto, o va dulkes šeimininkutės (giminė vis dar niekatroji) nuvalo skudurėliais. Pasitenkinimo lygmuo gan sunkiai pamatuojamas ir turbūt priklauso nuo to, kiek į šį procesą esi įjunkęs. Prašviesėjo akyse. Matyt mano jausmai dulkėms dar labai paviršutiniški, tad ir ėmiausi šitų paverkšlenimų, kurie gavosi prastoki ta prasme, jog buvo vykdomi kartu su pietų gaminimu. Buvo gaminami makaronai, pagardinti visuo, kas papuolė po ranka. Gavosi toks nuostabus patiekalas, kad pats sau skiriu 5 laukines žąsis ir dar vieną antį. Puikios savaitės, niekatrosios giminės kolegos.