Kas bent kiek domėjosi Europos sąjungos (ES) kūrimosi istorija žino, kad ES kūrėsi dėl gabių politikų toli siekiančių įžvalgų. Po dviejų karų nualintai Europai, kuri liko tarp dviejų gigantų (SSRS ir JAV), reikėjo imtis veiksmų tam, kad atgauti savo ekonomines ir politines galias. Taip prasidėjo Europos integracija. Tačiau integracija prasidėjo ne nuo politinių bendrijų, bet nuo ekonominių. Pradžioje buvo sukurta Europos anglių ir plieno bendrija, vėliau Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energijos bendrija. Tik po sėkmingų ekonominių projektų prasidėjo kiti integracijos procesai. Bendros išorinės sienos, bendra užsienio ir saugumo politika, bendra rinka, bendra žemės ūkio politika ir t.t. Įvairų sričių integracija vyko nuo Europos bendrijų įkūrimo iki ES įkūrimo ir tęsiasi iki šiol. Viena iš integracijos sričių yra bendrų pinigų įvedimas.
Kodėl taip svarbi yra integracija?
Visi žinome pasaką apie tai kaip tėvas, mokydamas savo vaikus, išdalino kiekvienam sūnui po žabą ir liepia perlaužti. Visi perlaužia savo žabas. Po to tėvas surinko kelias žabas į vieną krūvą ir tuomet liepė perlaužti jas savo sūnums. Nei vienas to nesugebėjo padaryti. Taip tėvas parodė, kad reikia laikytis drauge, nes būnant kartu vaikai bus stipresni.
Viena iš integracijos sričių yra bendrų pinigų įvedimas
Lygiai dėl tų pačių priežasčių yra kuriamos sąjungos. O tam, kad sąjunga būtų tvirtesnė, reikalinga integracija. Integracija tam, kad tarp sąjungos narių būtų kuo mažiau skirtumų, kad sąjungos nariai turėtų kuo mažiau priežasčių nesutarti tarp įvairių klausimų. Esant tokiems nesutarimams, trečios jėgos, kurios nėra suinteresuotos sąjungos tvirtume ir stiprume, gali šiuos nesutarimus naudoti tam, kad susilpninti sąjungą arba ją sugriauti. „Skaldyk ir valdyk“ – garsus posakis, kuris veikia ir kurį naudoja.
Šiuolaikinis pasaulis yra kitoks nei tada, kai pradėjo kurtis ES. Atsirado daugiau galingų žaidėjų pasaulinėje politinėje ir ekonominėje arenoje neskaitant JAV ir Rusijos (Kinija, Indija ir kt.). Norint būti tarp lyderių, norint būti tarp stipriausių geopolitinių žaidėjų, reikia būti itin stipriu. Taigi sąjunga turi būti labai vieninga, integracijos procesai turi apimti kuo daugiau sričių. Skirtingų sąjungos šalių gyventojai turi jausti, kad jie yra vienoje sąjungoje ir jie niekuo nėra blogesni už kitus sąjungoje esančių valstybių gyventojus. Europos sąjungoje lietuviai neturi jaustis prastesni už vokiečius, prancūzus, latvius, estus ir kitus.
Lietuviai referendume dėl stojimo į ES pasisakė teigiamai. Tačiau tai buvo pasisakymas ne tik dėl stojimo į ES. Tai buvo sprendimas dėl integracijos į ES, į Europos šalių šeimą. Mes pasirinkome savo kelią.
Atsiranda tokių politikų, kurie skaldo lietuvius, „pilsto žibalą į ugnį“
Tačiau šiai Lietuvos ir lietuvių integracijai kyla grėsmė. Atsiranda tokių politikų, kurie skaldo lietuvius, „pilsto žibalą į ugnį“. Jie žaidžia šį žaidimą naudojant jautriausias žmonių psichologijos stygas: jie verčia žmones jaustis nesaugiai. Vaizduodami eurą kaip kokį baubą, dėl kurio turėtų viskas pabrangti. Tačiau kažin ar gali garantuoti, kad kainos nekils neįsivedus euro. Jie apeliuoja į visuomenės apklausas. Nors puikiai žino, kad tokos apklausos neatspindi tikros situacijos ir jų rezultatai priklauso nuo užduodamo klausimo formuluotės, bet ne nuo esmės. Jie protingu balsu aiškina, kad demokratija yra demoso, t. y. liaudies valdymas. Bet mūsų liaudies, atseit, niekas neklausė.
Abejodami dėl euro įvedimo, mes abejojame pačia ES idėja, o tai jau strateginis mūsų priešų tikslas!
Nors šiuolaikinė demokratija yra atstovaujamoji ir žmonės (liaudis), išrinkdami dabartinę valdžią (savo atstovus), žinojo, ką ir kaip jų atstovai planuoja vykdyti, nes socdemai niekada neslėpė, kad jie sieks euro įvedimo ir aiškiai tai dėstė prieš rinkimus. Jie sako, kad litas yra valstybingumo simbolis ir, kad be jo žlugtų tautos identitetas. Tačiau nesu girdėjęs, kad jie ieškotų galimybių finansuoti gražių ir šiuolaikiškų filmų kūrimą apie Lietuvos praeitį, apie kunigaikščius ir partizanus. Nesu girdėjęs, kad jie siūlytų įvesti į mokymo programas pilietinį ugdymą nuo 1-os klasės ir taip ugdyti pilietišką visuomenę su stipriu identitetu.
Šitie politikai sieja nepasitikėjimo ES sėklą. Jiems nereikia Lietuvos integracijos. Jiems nereikia, kad Lietuva būtų stabili valstybė. Jie nenori, kad lietuviai jaustųsi tikrais europiečiais. O kam naudinga susiskaldžiusi Lietuva, netvirtas ir abejojantis ES narys, su visko bijančia visuomene?
Nestebina, kad tai deklaruoja teistos partijos narė. Partijos, kurios įkūrėjos ne kartą vyko į Rytus iškilus politinei krizei ir, matyt, klausė patarimų, ką ir kaip daryti. Stebina, kad tai deklaruoja Europos parlamento narys ir Lietuvos respublikos prezidentas, už kurį aš kažkada balsavau.
Abejodami dėl euro įvedimo, mes abejojame pačia ES idėja, o tai jau strateginis mūsų priešų tikslas!
Artūras Milkintis
Klaipėdos universiteto Politologijos studijų magistrantas
