65 300 km² – tai tiek tos mūsų Lietuvos. Mūsų apgintos, mūsų išsaugotos žemės. Pasidžiaukime, mieli tautiečiai, tačiau ar ilgam?
Lietuvos žemė kol kas apsaugota įstatymu – žemės pardavimas užsienio piliečiams negalimas. Tačiau įstojus į Europos Sąjungą įsipareigojome savo žemę paskelbti laisvąją rinka – suteikti leidimą ją parduoti ES šalių narių piliečiams. Įsipareigojimas turėjo įsigalėti jau nuo 2011 m., tačiau buvo nukeltas iki 2014 m. gegužės mėnesio dėl ES mums neištesėtų pažadų. Taigi liko metai. O kas tuomet?
Šioje situacijoje pagrindiniai veikėjai yra esami žemės savininkai, ūkininkai ir mūsų plačioji visuomenė. Jų visų pozicija ir poreikiai skiriasi, o ir žemės suvokimas netapatus. Žemės turėtojas, naudodamasis nuosavybės teise, siekia parduoti žemę kaip prekę kuo didesne kaina, tad konkurencija rinkoje tik padidintų atlygį už lopinėlį po saule. Savininkams žemė – spekuliacijų objektas, tad mokesčių našta už nedirbamus plotus negąsdina – kantriai laukdami išlauks turtingesnio užsieniečio stora pinigine. Parduos. Ir smerkti jo neturime teisės – juk rūpinasi žmogus savimi, savo šeimos materialine gerove. O jau po manęs – nors ir tvanas!
Lietuvos ūkininkui žemė – vertybė. Dirbdamas, augindamas, prižiūrėdamas jis puoselėja mūsų žemę, tausoja ją ateities kartoms. Norėtų ūkininkai plėstis, norėtų pirkti žemę ir ją paversti gėrybių šaltiniu, tačiau nieks jam jos už grašius, žinoma, neduos. Trečiasis veikėjas – mes. Galbūt gyvename savo jaukiuose butukuose ir nei mes dirbame, nei mes turime tos žemės. Tačiau poziciją, nuomonę apie žemės pardavimą kitataučiams privalome turėti visi. Vieniems – tai gruntas po kojomis, kitiems – tautos turtas.
Nuolatinėmis diskusijomis, kuriamomis dainomis, o gal net nuoširdžia malda kviečiame emigrantus sugrįžti. Tikimės, jog ateis metas, kai Lietuvoje bus gera gyventi, ar bent geriau nei už Lietuvos šalelės sienų. Sugrįš, norės kurtis, tik ar beliks laisvos vietos lietuviui?
Nei vienai pasaulio valstybei užsieniečių išpirkta žemė neatnešė nei didelės naudos, nei santaikos, nei šviesaus rytojaus. Bet juk mokomės tik iš savų klaidų. Jau dabar skundžiamės atvežtiniais, ne visuomet sveikais produktais parduotuvėse, skubame į turgų ar pažįstamą ūkininką pirkti ko nors lietuviško, pagaminto Lietuvoje. Tik ar beturėsime tų lietuviškoje žemėje išaugintų produktų? Ar į savą žemę koją įkėlęs kitos šalies pilietis benorės žemės ūkio produkciją parduoti mums, o gal išveš už sienų?
Na gi nesusirinks, nesupakuos ir neišveš tos žemės, sakote? Tikrai ne. Tik ar mes patys norėsime čia gyventi, ar neišvažiuosim neapsikentę? O ir įpirkti tuomet nelabai galėsime – juk užsienietis tikrai pasiūlys daugiau. Na ir tegul perka, tegul dirba darbštieji, svarbu, jog žemė būtų naudojama, sakote? Tikrai taip. Naudos, išnaudos tik jau nebe mūsų tikslams.
Lietuvos žemė anksčiau ar vėliau galės priklausyti ne tik lietuviams. Tai – neišvengiamybė, kurią lemia įsipareigojimas Europos Sąjungai. Tik kažin ar užteks laiko pasirinkti teisingą poziciją Lietuvos žemės atžvilgiu? Ar užteks sveiko proto pasirinkti tinkamus žemės išsaugojimo saugiklius? O kiek pastangų prireiks užsieniečiams juos apeiti?
Viešumoje išsakomos nuomonės dažnai nukreiptos į mūsų sąžines, į mūsų pilietiškumo jausmą. Pamirštame privatumo, konkurencijos, laisvosios rinkos dėsnius. Tačiau ką pasakysime ateinantiems po mūsų, kurie neteks nei galimybių, nei teisių į Lietuvos žemes? Ką pasakysime emigrantams, kurie sugrįš į Lietuvą, į tą, kurios nebeliks? Taigi kiekvienam iš mūsų teks pasirinkti tarp laisvos, nevaržomos žemės rinkos, iššauktos liberalaus „aš“, ir tautiško, pilietiško, vieningo „mes“.
