Sistema pasikeitė, miestas pasikeitė. Ano laiko žmonės - ne. Šiandieniniai alytiškiai labai įvairūs. Vienas baigė mokyklą ir pasiliko. Dirba tai, kam nereikia universitetinio išsilavinimo. Tuo tarpu kitas čia apsilanko tik savaitgaliais. Kai kurie iš jų, pora metų gyvenantys Vilniuje ar Kaune, jau net gi pradėjo save vadinti vilniečiais ar kauniečiais. Nors dzūkuot dar nenustojo. Vyresnio amžiaus irgi yra dalis, kuri negyvena Alytuje, bet jaučia artimą ryšį su juo. Apie visus tokius retai girdėti, tad gali pagalvoti, kad šioje žemėje yra vietos tik senukams ir tiems, kurie tuoj jais taps.
Mano Alytus skiriasi nuo to paties miesto, kurį aprašė Dalia Daškevičiūtė „15 min" savaitraštyje (8-9 psl. savaitračio PDF versijoje, - red. past.) Jaunas žmogus jau visai negalvoja, ar tai pramonės miestas ar ne. Jis žino, kad miestas toks nėra jau bent dešimtmetį. Kartais ieškoma tai koks dabar yra šis žemės plotas. Gal kurortas? Bet kad kurortas Druskininkai. Dar ir Birštonas netoli. Tada užsičiaupiama ir galvojama, ar yra daugiau variantų nei šie du. Tačiau šiandienos alytiškis neieško kaip apibūdinti miestą, juk svarbu kaip sekasi jame gyventi. Bet jeigu jau pradėjome ieškoti šio lopinėlio vizijos tai turbūt ji būtų darniai besivystančio miesto. Liaukimės kalbėti apie buvusį pramonės miestą, nes šis įvaizdis visai netinka prie to, kad tai puikiausia vieta auginti vaikus. „Alytui kaip kraujas reikalingos investicijos, todėl jis ir pristatomas kaip pramoninis", -„15 min" cituoja miesto vicemerą Dobilą Kurtinaitį. Pramoninis miestas nereiškia pulso, o tik besisukančius krumpliaračius. Ir tie dar visi nudažyti nuobodžiai pilka spalva. Ar tikrai mus žavi seno ir sustingusio Detroito įvaizdis? Ar jis žavi investuotojus?
Dar karts nuo karto nutaisome mąslias minas ir sprendžiame klausimą, kaip susigrąžinti išvažiuojančius alytiškius. Ne tik iškeliaujančius į anglijas, bet ir tuos, kurie išvažiuoja mokytis į didžiuosius miestus. Kurtas Vonnegutas jau 2005 m. rašė apie žmogų be tėvynės ir tai jau buvo rašymas post factum. Tuo tarpu, mes vis dar kalbame apie žmogų pririštą prie savo miesto. Turėtume galvoti ne ką daryti, kad alytiškiai grįžtų į savo miestą, bet apie žmonių pritraukimą į jį nepaisant, kur asmuo gimė. Šis žemės plotas turi tapti patrauklia vieta gyventi, bet kurioje Lietuvos ar pasaulio vietoje gimusiam. Tad gal jau nustokim stebėtis išvydę juodaodį ar kiną. Galiausiai baikim smalsauti, kokio velnio kaipėdiškis atsikraustė į mūsų miestą. Tiesa, mano buvusi klasiokė ketina į Alytų atostogauti grįžti su vaikinu, gimusiu šalyje, kur kyla saulė. Ji jau dabar nerimauja, kaip jis jausis šiame mieste. Tai rodo, kad perdėm mes sustabarėję šiuo klausimu. Nors atrodo, kad jau niekam nereikia aiškinti, kad žmogus yra žmogus nepaisant jo kūno spalvos ar akių pločio.
Prabylama apie tai, kad ekonominis stabilumas atsiranda iš stiprių prekinių ženklų. Tada atsigręžiame į Pietų Korėją su „Samsung" ir kitais žinomais pavadinimais. Arba į mylimus skandinavus ir Suomijos „Nokia". Mes turime „Alitą", „Astrą" ir „Snaigę". Dabar jos atrodo nei itin galingos nei kapituliavusios. Galbūt tiesiog bendrovėse reikia gerų lyderių. Bet Lee Iaccoca jau prieš penketą metų Amerikoje klausė, kur dingo visi lyderiai. Į šį klausimą sunku atsakyti ir čia. Aš linkęs laukti ir tikėtis, kad diena išauš. O atitinkami žmonės tededa pastangas, kad iki tol dar būčiau gyvas.
Dabartinis Alytaus įvaizdis atsiduoda 1995 metais, būtų puiku, jei jis kvepėtų bent jau 2011 m. gerais pavyzdžiais. O kursą kreipti tikrai nėra vėlu.
Darius Verseckas VU KF SMD Prezidentas
