„Berlynas vargšas, bet seksualus“, – sakė dabartinis Vokietijos sostinės meras K. Wowereit. Berlynas, panašiai kaip ir Kaunas, žlugus Rytų blokui ėmė garsėti savo milžiniškais apleistais pastatais. Berlyne buvo pasirinkta juos atiduoti jaunų menininkų kūrybinei laisvei, užuot kėlus pilkumos sindromą ir norą iš ten išvažiuoti.
Kažkas tokio šiandien vyksta ir ant nutriušusio sovietinio fabriko sienų Kaune, kur įsikūrė „Fluxus ministerija“. Visgi miesto vicemeras S. Buškevičius yra pasiruošęs ginti Kauno pilkumą dorovės vardan. Jei galėtų, išauklėtų ir Berlyno merą, nes viešas žodžio „seksualus“ vartojimas irgi prasilenkia su spindinčios sovietinės moralės kanonais.
Ant pastato miesto centre, kuris bjaurotų ir skurdžiausią Minsko priemiestį, kylantis gyvas, ryškus senolio, traukiančio pypkę siluetas, vicemero nuomone, tėra skatinimas rūkyti. Bjauri tabako reklama, prasilenkianti su viešąją dorove.
Atrodo, Kaune gyvena vien būrys kvailų vaikų, o S. Buškevičius stebi juos per langą, kad šie su dviračiu nenuvažiuotų per toli nuo namų. Kauno gyventojai tokie kvaili ir nesavarankiški, kad net ir anksčiau niekada nemaniusieji rūkyti, vos pamatę stilizuotą pypkę piešinyje, iškart bėgs į kioskelį pirkti pakelio cigarečių. Pypkės piešinys privers bet kurį nerūkantįjį susimąstyti dėl savo pasirinkimo.
Reikėtų nugriauti ir nuogo vyro skulptūrą prie Žilinsko galerijos, nes tik laiko klausimas, kada visi bus paveikti tokios nuogumo reklamos ir nusimetę rūbus plačiai išskėstomis rankomis stovės Laisvės Alėjoje.
Seno žmogaus, traukiančio pypkę, atvaizdas iškart negrįžtamai sugriaus kiekvieno į jį pažvelgusiojo ir moralę, ir sveikatą. Tuo tarpu solidžiai pilkas, daugiau nei dvidešimt metų netvarkomas, žolėmis apaugęs sovietinis fabrikas primins mūsų tikrąją tapatybę – pilki, rimti ir saugantys savo akis nuo per daug spalvų. Sekantis žingsnis – masinės, disciplinuotos gimnastikos pratybos priešais fabriką. Visuomenės sveikatingumui palaikyti. Kaip laikantis geriausios socialistinės tradicijos.
Fanatiški moralės sargai, tokie kaip S. Buškevičius ar P. Gražulis, yra tiek pat reikalingi mūsų šaliai, kiek samanotos sovietinės griuvenos Kauno centre. Kuo jų bus mažiau, tuo daugiau Lietuvoje liks jaunų, šviesių žmonių ir tuo čia bus geriau gyventi.
