Tiek daug kalbama apie meilę savo šeimai, partneriui, augintiniui.. Kaip dažnai matome mamas, kurios per dieną neatsikvėpdamos bėga jau išmintu taku. Mus mokė gyventi “teisingai”: gerbti vyresnius, nutylėti spontaniškas mintis ir jausmus, nulenkti galvą prieš autoritetus.. Ką gi, atrodo, daugelis tą puikiai išmokome. Noriu paklausti, ar Tave kas nors mokė mylėti save patį?
Meilė sau – turėtų būti labai paprastas ir visiems suprantamas jausmas. Kiekvienas gimstame stebuklu. Išmokstame šliaužioti, sėdėti, vaikščioti, kalbėti..ir dar begalę kitų, dabar jau savaime suprantamų, dalykų. Bet kaip čia yra, kad visuomenėje matyti tiek daug nelaimingų, kenčiančių žmonių? Nesunku suvokti, kad dažnai tėvai mus pamiršta išmokyti mylėti patį save. Į meilę sau telpa tiek daug: pagarbos jausmas, savo poreikių patenkinimas, savivertės jausmas, teigiamos mintys, gebėjimas atleisti sau už klaidas ir netobulumą.
Valgymo sutrikimai – tai vienas iš nemeilės sau raiškos būdų. Dažnai tai yra gretutinis reiškinys su įvairiomis priklausomybėmis (na, besaikis valgymas, tiesa, taip pat yra vadinama priklausomybės forma..). Nekalbėsiu apie ligos simptomus, nes daugelis juos turbūt puikiai žinote. Juk gana dažnai pateikiami straipsniai su šokiruojančiomis antraštėmis ir nuotraukomis apie šiais sutrikimais sergančius žmones. Tik aš pastebiu dvilypiškumą.. Juk dar dažniau publikuojami straipsniai su giriamomis garsenybėmis, kurios sulieknėjo arba tiesiog atrodo “tobulai” (nesvarbu, kad dažniausiai tai būna akivaizdus ligotų minčių paveiktas kūnas). Per dažnai žmogaus įvaizdis, o ne nuoširdus ir sektinas elgesys mums yra pateikiamas kaip pavyzdys.
“Daugumos jaunų žmonių valgymo sutrikimai – tai didžiulio nusivylimo savimi, savo šeima, savo draugais išraiška. Sutrikęs valgymas – tai emocinis konfliktas, pasireiškiantis fiziniais simptomais. Visų pirma tai savivertės problema, kai žemą savęs vertinimą ir vidinio bejėgiškumo jausmą bandoma atkurti kontroliuojant savo kūną, svorį. Nepasitikintys savimi žmonės itin susirūpinę aplinkinių vertinimu.
Jausmai, ypač negatyvūs, atrodo tartum stipresni už juos pačius. Badavimas tampa metodu, padedančiu kontroliuoti emocijas. Baimė sustorėti atstoja intensyvių jausmų ar išgyvenimų baimę. Žmogus neigia savo slopinamas pykčio, nepasitikėjimo, nusivylimo emocijas, kad galėtų suvokti realybę be psichinio skausmo. Nuslopintos emocijos apsaugo silpną, fragmentuotą vidinio „savęs“ jausmą, bet kartu stabdo emocinio brandumo, pasireiškiančio mokėjimu atpažinti, išgyventi bei tinkamai išreikšti savo emocijas, atsiradimą.” – kalbėjo psichologė J. Bogužienė
Tėvai turi visas galimybes išmokyti vaiką mylėti patį save. Tai įgyvendinama tiek demonstruojant pavyzdį, tiek kalbomis. Šiandien, deja, yra daugybė tėvų, net nenutuokiančių, kad jų vaikas SAU jaučia neapykantą. Tiek daug “sunkių” temų yra sukuriama kasdien įvairiuose forumuose apie valgymo sutrikimus ir kitas kančias, kad norisi paklausti to vaiko, paauglio ar suaugusio žmogaus “Ar tave kas nors mokė mylėti patį save?”. Šie reiškiniai yra akivaizdus meilės ir šiltų jausmų trūkumas. Tam asmeniui reikia ne dovanos, o apkabinimo.
Tavo vaikui taip pat..
Šiltai,
Aurelija Bučmytė
Socialinė darbuotoja – Meno terapijos taikymo specialistė