Pastarosiomis savaitėmis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų įvyko nemažai susitikimų ir renginių, skirtų Europos jaunimo užimtumo temai. Kaip įprasta, tokius įvykius lydėjo skambūs pranešimai ir daug žadantys pareiškimai.
Taigi, atrodo, jaunimo nedarbo problemos sprendimui tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra didelis politinis palaikymas
Prancūzijos Prezidento F.Hollande'o iniciatyva surengtos Europos jaunimo užimtumo konferencijos metu Vokietijos kanclerė A.Merkel jaunimo nedarbą įvardijo didžiausia šiandieninės Europos problema. Mūsų šalies vadovė D.Grybauskaitė pridūrė, kad „jaunimas turi tapti ne prarastąja, o atrastąja karta“. Galiausiai Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė pažymėjo, kad būtina „kuo skubiau įgyvendinti jaunimo garantijas ir didinti jaunimo socialinę įtrauktį“.
Taigi, atrodo, jaunimo nedarbo problemos sprendimui tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra didelis politinis palaikymas.
Jaunimo nedarbas – ne naujas fenomenas
Oficialios statistikos duomenimis, kai kuriose ES valstybėse (Graikijoje, Ispanijoje, Kroatijoje) šiuo metu darbo neturi daugiau nei 50 proc. jaunų žmonių. Lietuvoje šiuo metu jaunimo nedarbas siekia apie 21 proc.
Vis dėlto jaunimo užimtumo klausimai toli gražu nėra naujas reiškinys. Eurostato duomenimis, iki 2008 m. pabaigos ES jaunimo nedarbo rodikliai maždaug du kartus viršydavo visos populiacijos nedarbo rodiklius. Remiantis Graikijos Darbo, socialinės apsaugos ir gerovės ministerijos duomenimis, jaunų žmonių nuo 15 iki 25 m. amžiaus nedarbo rodikliai 1983-2008 m. Graikijoje visada svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo.
Netgi atmetus krizinius nedarbo šuolius, jaunimas apskritai mažiau dalyvauja darbo rinkoje, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis
Štai 2004 m. Lietuvoje jaunimo nedarbo rodikliai taip pat svyravo tarp 20-23 proc. Tiesa, 2005-2007 m. jaunimo nedarbas šalyje nuosekliai mažėjo, tačiau kriziniais 2009-2012 m. pradėjo mušti rekordus, retkarčiais siekdamas net 30 proc.
Taigi netgi atmetus krizinius nedarbo šuolius, jaunimas apskritai mažiau dalyvauja darbo rinkoje, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis.
„Jaunimo garantija“ nieko negarantuos, o Vyriausybė darbo vietų nesukurs
Kalbėdami apie galimus jaunimo nedarbo problemos sprendimus vis dažniau pradedame girdėti apie „Jaunimo garantiją“. Europos Komisija „Jaunimo garantiją“ apibūdina, kaip naują požiūrį sprendžiant jaunų žmonių (iki 25 m.) nedarbo problemas. Jos esmė – per 4 mėnesius baigus formalią švietimo įstaigą ar tapus bedarbiu valstybė jaunam asmeniui turi garantuoti „geros kokybės pasiūlymą“. Pastarasis byloja apie darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymą, kuris būtų pritaikytas kiekvieno jauno žmogaus poreikiams.
Nors teigiama, kad kiekviena valstybė narė yra kviečiama „Jaunimo garantijos“ priemones įgyvendinti remiantis unikalia šalies situacija, dažnai postuluojamas principas „nei vienas jaunas žmogus neturi būti paliktas“ sufleruoja, kad „Jaunimo garantija“ iš esmės byloja apie universalų principą: daugiau aktyvių darbo rinkos priemonių ir daugiau valstybės „globos“.
Jaunimo garantija“ byloja apie universalų principą: daugiau aktyvių darbo rinkos priemonių ir daugiau valstybės „globos“
Iš esmės „Jaunimo garantija“ yra socialinių garantijų rinkinys, skirtas jauniems žmonėms. Nors tai nauja iniciatyva, panašios „garantijos“ jau buvo ar yra įgyvendinamos. Tai įvairios darbuotojų perkvalifikavimo ir profesinių mokymų schemos, pirmojo darbo užmokesčio subsidijos.
Tačiau tokių priemonių veiksmingumas yra kvestionuotinas. Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaitos duomenimis, po valstybės organizuojamų mokymų įsidarbinti pavyksta tik 1 iš 3 dalyvių. Tuo tarpu dalinio darbo užmokesčio kompensavimo schema negarantuoja ženklaus užimtumo didėjimo, ji trumpalaikė ir netvari, jai pasibaigus darbdavys turi sukti galvą, kaip išlaikyti darbuotoją ir mokėti nemažas socialinio draudimo įmokas.
Ir vis dėlto anksčiau aptartos priemonės yra konkretesnės nei „Jaunimo garantija“: valstybės užtikrinamas darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymas. Neįmanoma suvokti, kokiu būdu valstybė gebėtų ir išgalėtų kiekvienam baigusiam švietimo įstaigą ar iškritusiam iš darbo rinkos užtikrinti tolesnį jo gyvenimo kelią.
Nerealistiniai planai tuo nesibaigia – kadencijos pradžioje ministrė A.Pabedinskienė teigė, kad iki 2020 m. ketina sukurti 150 tūkstančių naujų darbo vietų. Tai naivu, nes SADM darbo vietų nekuria, tai daro verslas. O šis tai daro vieninteliu atveju – kai tai daryti iš tiesų apsimoka.
Siūlomos „garantijos“ bei šiuo metu jau įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos priemonės iš esmės yra kosmetinės
Taigi siūlomos „garantijos“ bei šiuo metu jau įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos priemonės iš esmės yra kosmetinės, realiai nekuriančios darbo vietų ir nesprendžiančios esminių darbo rinkos problemų.
Svarbiausia – nuoseklumas ir verslų išgyvenimo klausimas
Eurostato duomenimis, Lietuva yra viena pirmųjų ES pagal naujai įkurtų verslų skaičių. Vis dėlto rodikliai taip pat atskleidžia, kad Lietuvos įmonių „išgyvenimo rodiklis“ yra vienas žemiausių ES, t.y. daugybė įkurtų verslų nutraukia veiklą, miršta.
Nors pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai investavome į naujų verslų steigimo programas, antraeiliu dalyku laikėme įmonių išgyvenimo klausimus, niekas iki šiol nenagrinėja įmonių žlugimo priežasčių. Būtent žlungantys verslai gilina nedarbo problemas.
Valstybė turi turėti nuoseklų, visaapimantį, ilgalaikį požiūrį ne tik į užimtumą ir socialinę politiką, bet ir į verslo aplinką. Pritaikius šiuo metu siūlomas trumpalaikes užimtumo didinimo priemones pokyčiai nebus pasiekti, jei verslas (ypač pradedantis) susidurs su dideliais darbo vietų kūrimo kaštais, o ekonomika trypčios vietoje.
Būtent žlungantys verslai gilina nedarbo problemas
Be to, Europos vyriausybės taip pat turėtų atsižvelgti į šalyse egzistuojančias paskatas nedirbti, jas mažinti ir didinti paskatas dirbti. Štai jaunimo nedarbu garsėjančioje Graikijoje minimali alga jaunimui siekia 400 eurų, o mėnesinė nedarbo išmoka yra 380 eurų. Jeigu suskaičiuotume, kiek papildomai kainuoja darbinė veikla, pavyzdžiui, dienos pietų išlaidos ar reprezentatyvi apranga, suprasime, kad Graikijoje jaunimui dirbti tiesiog neapsimoka. Taigi daugiau nei pusė jaunų žmonių čia nedirba ne tik todėl, kad yra nekvalifikuoti, negabūs, ar jiems trūksta valstybės pagalbos.
Apskritai dalyvaudami europinėse užimtumo skatinimo diskusijose turime išlikti kritiški. Minėtoje Europos jaunimo užimtumo konferencijoje Prancūzija priekaištavo Vokietijai, jog ši valstybės mastu nenustatinėdama minimalios algos daugybei jaunų žmonių leidžia sukurti „mini-darbo“ vietas, kurios neturi lygiavertės socialinės apsaugos ir taip sukelia nesąžiningą konkurenciją ES viduje. Tokios kalbos yra kiršinančios ir klaidinančios: būtent dėl lankstesnių galimybių įsidarbinti Vokietijoje jaunimo nedarbas yra mažiausias ES.
Šiuo metu Lietuvoje ir Europoje siūlomos priemonės viso labo sukuria jaunimo, kaip globotinių, ir valstybės, kaip globėjos, vaidmenį
Taigi šiuo metu Lietuvoje ir Europoje siūlomos priemonės viso labo sukuria jaunimo, kaip globotinių, ir valstybės, kaip globėjos, vaidmenį. Tačiau Lietuvos jaunimas yra per daug savarankiškas, verslus ir gabus, kad su juo būtų elgiamasi, kaip su bejėgiu globotiniu. Kuo anksčiau suprasime, kad šiame pasaulyje ištekliai yra riboti, tuo greičiau pamiršime sovietiniais laikais dvelkiančias valstybės praktikas ir tapsime klestinčia visuomene.
Aušrinė Armonaitė, Lietuvos liberalaus jaunimo Tarybos seniūnė, Europos Tarybos Patarėjų tarybos jaunimui narė
