Pastaruoju metu daug kalbama apie naują kartą politikoje, apie tai, kaip yra svarbu jaunimui suteikti galimybę dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto politinės valios konkretiems sprendimams, kurie realiai padidintų jaunimo dalyvavimą politikoje, niekas nerodo.
Tokių griežtų apribojimų neturi dauguma Europos valstybių
O juk būtent dalyvavimas rinkimuose – tiek balsuojant, tiek kandidatuojant – ir su tuo susijusi patirtis yra svarbūs veiksniai, siekiant didesnio jaunosios kartos įsitraukimo. Šiuo metu Lietuvoje konservatyviausiai visoje Europoje reglamentuojamas amžiaus cenzas, taikomas kandidatams į parlamentą ir savivaldą. Mūsų šalyje turi sulaukti dvidešimt penkerių, kad galėtumei kandidatuoti į Seimą bei dvidešimties, jeigu nori dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Tokių griežtų apribojimų neturi dauguma Europos valstybių. Visuose rinkimuose nuo aštuoniolikos metų galima kandidatuoti Danijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir kitur. Štai Estijoje į parlamentą gali būti renkamas dvidešimt vienerių sulaukęs asmuo, o savivaldos rinkimuose – aštuoniolikos. Labiausiai paplitęs argumentas prieš tokios teisės amžiaus cenzo sumažinimą Lietuvoje yra patirties ir supratimo stoka. Neva tokio amžiaus žmonės yra nepakankamai subrendę, kad galėtų spręsti dėl svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų.
Tai yra didelė klaida, nes amžius neturėtų būti standartas, kuriuo matuojamas politinis suvokimas ir patirtis. Juk yra daugybė vyresnių žmonių, kurie į politiką pateko neturėdami su tuo nieko bendro. Tuo tarpu yra daugybė jaunų žmonių, kurie dar būdami mokykloje ar universitete įsitraukia į įvairių politinių organizacijų veiklą, domisi politiniais sprendimais, prisideda prie politinių kampanijų ar programų rengimo. Tokie žmonės jau dalyvauja politikoje dar nebūdami politikais.
Amžius neturėtų būti standartas, kuriuo matuojamas politinis suvokimas ir patirtis
Be to, Europos Parlamento rinkimuose yra leidžiama kandidatuoti jau nuo dvidešimt vienerių – tai juk jokiu būdu nereiškia, kad Europos Parlamente reikia mažiau brandos ar politinio suvokimo nei Lietuvos Seime. Tokiose ir panašiose diskusijose yra užmirštama, kad teisė kandidatuoti jokiu būdu neužtikrina išrinkimo fakto. Tai yra galimybė prisidėti prie partijos sėkmės, įgyti patirties, padėti pamatus ateities karjerai – būtent to netenka daugybė perspektyvių jaunų politikų Lietuvoje. Galų gale, jeigu asmuo yra išrenkamas, ko gero, tai reiškia, kad jis buvo to vertas.
Įdomu tai, kad formuojant Vyriausybę – skiriant ministrus - nėra taikomi jokie amžiaus apribojimai. Taigi tai teoriškai reiškia, kad aštuoniolikmetis gali tapti bet kurios ministerijos galva. Vis dėlto tai, kad ministro amžius Lietuvoje dar niekam nesukėlė jokių abejonių ar įtarimų tik įrodo, kad politikams mandatas pirmiausiai yra suteikiamas atsižvelgiant ne į jų amžių, o į patirtį, dalykines savybes ir politinį pasitikėjimą.
Gerbiamieji, atėjo laikas ne tik kalbėti apie naujos politikų kartos svarbą, bet ir imtis realių politinių veiksmų, jai įsileisti. Leiskime jauniems žmonėms ne tik rinkti, bet ir būti renkamiems jau nuo aštuoniolikos.
Aušrinė Armonaitė
