Migdykit jūs juos! Nekankinkit gydydami, ieškodami namų ir mylėdami, o migdykit, nerodykit mums, nepriminkit apie skausmą ir ligas, neprašykit pinigų.
Tai ne toks jau retas pasiūlymas, kvietimas, netgi beveik reikalavimas, reaguojant į istorijas apie suluošintus ar susirgusius gyvūnus, kuriuos globa užsiimantys žmonės bando pastatyti ant kojų.
Aš nenoriu naudotis argumentu „kas mes, kad spręstume, kam gyventi, kam mirti“, – nesu naivi: sprendžiame kasdien. Kai valgome, kai renkamės apavą ar rūbą, kai galvojame, ką daryti su į kambarį įlėkusia vapsva ar su kurmiais, knisančiais daržą. Ką ten, netgi apsipurškę nuo erkių ir nedavę joms galimybės pasimaitinti mūsų kraujuku, pasmerkiame būsimą erkių kartą neišsiperėti. Ir dėl to tikrai labai retas gailisi.
Aš norėčiau paklausti kitko: ar dažnas, duodantis tokį patarimą, yra nunešęs numarinti savo augintinį? Užmigdyti – patogus eufemizmas, bet juk jis nebepabus. Jei yra – ar patiko? Norėtų tą daryti nuolat? Ar tuo džiaugtųsi? Ar būtų tas, kuris nekankina, o gelbėja, savo asmeniniu sprendimu užbaigdamas gyvūno egzistavimą, nors jis, neretai sužalotas paties žmogaus, gali pagyti ir dar ilgus metus gyventi? Gal svajoja būti... šungaudžiu?
Šungaudžiu reikia kažkam būti. Bet jei tai kažkieno SVAJONĖ... Kaip manote, ar tai normalu?
Man teko priimti sprendimą paleisti visiškai išsekusį globojamą gyvūną, kurio gyvybinės funkcijos praktiškai per vieną naktį sutriko nepagydomai: virusas, pasigautas karantino tarnyboje, suėdė jaunutį, gražų, iš išorės visai sveiką katinuką. Jis nieko nebepažino, jam buvo priešmirtiniai traukuliai, jis įkando man į pirštą, prikišus jį prie nosytės... Jūs manote, vis tiek buvo lengva? Kad nesitikėjau, jog kažką dar bus galima padaryti? Kad po to nutariau, jog taip reikia „gelbėti“ visus, kuriems suskaudo pilvuką, kuriuos marino badu, kuriems spyrė taip, kad išspyrė dantukus?
Kas aš būčiau tada?..
Kviečiu diskusijai apie tai, kokias išeitis matote, kokios jūsų patirtys ir požiūris: marinti ar gelbėti?
P.S. Norisi iš anksto atsakyti tiems, kas liepia „geriau eiti į vaikų namus su vaikais dirbti“ ar panašiai: visų pirma, jūs juk nežinote, ar gyvūnų globa užsiimantys žmonės to nedaro. Visų antra, savanorystė – tai kiekvieno laisvas pasirinkimas, skirtingų žmonių sugebėjimai ir pašaukimas skirtingi. Visų trečia, gyvūnų globa yra praktiškai valstybės neremiama sritis, ir jei ne savanoriai – tai jokia institucija neateis ir neužsiims tuo. Visų ketvirta – dėl dievo meilės, tik apsidžiaugčiau, jei visi tie, kas burnoja komentaruose, eitų savanoriauti į tą sritį, kurią mano esant svarbia. Jei sugebėtų, suprantama.
