Dievaži, gyveni ir gyveni, ir vis tikiesi, kad jau gana, jau viskas, jau kvailumo ribos išsemtos, o idiotizmas, jau tiek kartų pasirodęs visu savo gražumu gražiame kūne, toliau nebeūmės niekur… Ak, kur ten, – dramatiškai būtų galima čia sušukti… Tai aš čia pagalvojau, kad už tendencingą bandymą bukinti ir klaidinti visuomenę galėtų būti specialus mokestis. Turėtų būti kokie nors cenzai kvailybei, kad ši neišbujotų nacionaliniu mastu, ar ne?
Kedofilinė depresija, uzurpavusi Daukanto aikštę, ieško naujų medžioklės plotų. Lietuvos nacionalinis dramos teatras? – o, puiku, – tarė jie, – po to ir Vyriausybė, Seimas… – ranka pasiekiami.
Reikia turbūt ilgai ir nuobodžiai kaupti savo įniršį, kad būtų galima šitaip išpūsti tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“, kuris vyksta, beje, jau nuo pat gūdžių 2004 metų (O tempora, O mores, maldininkai, kur jūs buvote anksčiau???), režisieriaus Romeo Castelluccio spektaklio „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“ šventvagiškumo burbulą.
Seimo nariai viešai siūlo kai ne kurias savo išskyras įteikti Kultūros ministrui (ir čia jis esą nekultūringas…) it didžiausią dovaną. Šaukia, lyg nužengę iš tamsiųjų viduramžių, apie barbarus, grasinančius išniekinti žemelę, nešiojančią šitiek idiotų. Maža to, pusvalandį putodamiesi (atleiskit, o kaip kitaip tą koneveikimą būtų galima įvardinti?), svarsto, kaipgi čia būtų galima uždrausti rodyti spektaklį, kuris ajajaj jau ateinantį savaitgalį.
Jau net nebeminėsiu, kad R.Castellucci Lietuvoje viešėjo ne pirmą kartą. Tiek to.
Kai pagalvoji, jeigu, pavyzdžiui, S.Beckett‘as būtų gyvenęs dabar, tai būtų buvęs joks ne absurdo dramos kūrėjas ir egzistencialistas (kas yra neatsiejama jau savaime nuo absurdo, bet tai nesvarbu), o tik nykus tikrovės atvaizduotojas. Būtent lietuviško realizmo atstovas ir mes jį vadintume svajingai arba pagiežingai, priklausomai nuo skonio įnoringumo, Žemaitės tradicijos tęsėju…
Bet „Dievo sūnaus veido koncepcijos“ ažiotažo virėjams mažų mažiausiai rūpi menas, o kur ten jau Beckettas. Apie „Koncepciją“ jie visi vieningai laikėsi nuomonės, kad nesvarbu, jog jie nematė spektaklio, nes viskas ir taip aišku. Žinoma, o kam matyti? O kam domėtis? Nereikia. Jeigu tie įkyrūs giesmininkai domėtųsi menu, lankytųsi teatre, ar bent skaitytų knygas, žinotų, kad, pavyzdžiui, teatras – tai simboliai, kuriuos renkasi kūrėjai, remdamiesi vienokia ar kitokia motyvacija. Jeigu motyvacija yra nepakankama, arba simbolika pernelyg lėkšta ir jokių naujų prasmių neiššaukia, o žiūrovo mąstymas lieka neišprovokuotas, tada – spektaklis bus prastas spektaklis, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad dabar viską išbraukime, uždrauskime ir sėdėkime patenkinti.
Dar daugiau: tie giesmininkai žinotų, kad pagal jų pačių išsigalvotus kriterijus, toli gražu ne Castelluccio spektaklį reiktų uždrausti, oi ne… Naujausiame E.Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Dieviškoji komedija“ yra epizodas, kuriame akivaizdžiai šaipomasi iš popiežiaus. Jau senokai rodomame J.Vaitkaus spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ pagrindinė veikėja tiesiogine prasme prašo įvykdyti jai eutanaziją. Taip pat Vaitkaus „Pagalvinyje“ – šaudo ir žudo, o A.Latėno „Dėdė Vania“ – geria, kam tikrai prieštarautų M.Valančius. Ir čia tik, patikėkite, patys švelniausi atvejai, aplenkiant ir būsimas premjeras.
Grįžtant prie „Sirenų“, spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ buvo daug, kaip čia pasakius, nuogesnis, tam tikri dalykai buvo aiškiau matomi, rodomi, jiems ir jais dainuojama… Bet kadangi Seime niekas nežinojo, tai ir ramu buvo.
Apie Romeo Castellucci spektaklį „Apie dievo ir sūnaus veido koncepciją“
Nežinau, kaip kiti, bet kiekvienąkart einant į teatrą, stengiuosi palikti visus ir visas už durų, atsiriboti, ir laukti iš tiesų šventės. Ar šventė įvyksta, pamačius gerą spektaklį, kuris čia pat ir išdrasko, ir surenka tave iš naujo, čia kitas klausimas.
Tačiau šių metų spalio 7 d., sekmadienį, nuotaika buvo, švelniai tariant, kiek kitokia negu įprastai. Visų pirma, prie Teatro pasitiko nemenko ilgio eilė, tvoros, policijos patrulis, tetos su rožančiais ir maldomis, dėdžiai su piktais transparantais bei fone girdimos giesmės. Taip pat apsauginiai, bandantys nuspėti, maldininkė tu čia ar ne, bei nedidukė nešimosi turinio patikra, tad natūralu, kad spektaklis vėlavo pusvalandį.
Iš tiesų nemalonu, nes tarsi esi priverstas taikstytis su aplink vykstančiu absurdu. Aš bijau pagalvoti, kaip buvo „smagu“ šeštadienį, kai net kiaušiniais svaidėsi, tikrai, aukštoji kultūra.
Smagu, kad bilietus išpirko visus abiejų dienų, buvo sausakimša salė, ir aš tikrai manau, kad bent, jei ir nedidelė dalis, nusipirko vien iš solidarumo prieš vykstančią absurdo psichozę. Aišku, dalis laukė didžiosios išmatų kontroversijos, tad kaip buvo iš tikrųjų?
Spektaklis „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“ – tai spektaklis apie rūpinimosi kitu ir individo kančios ratą. Sūnus rūpinasi savimi nebegalinčiu pasirūpinti tėvu, kaip kad šis kadaise rūpinosi savo sūnumi.
Valandos trukmės spektaklis tarsi skyla į dvi dalis. Pirma: sterili spektaklio scenos aplinka, atrodo, pati savaime kratosi nešvaros ir nuovargio, kiekvienas daiktas turi savo vietą, tarp kurių ligoto žmogaus pėdsakai – ardo iliuzinę tvarką. Rutina vaizduojama, laikantis natūralistinių principų, kad viskas turi būti taip, kaip būna gyvenime, nevengiant, ypač subtiliai tariant, pačių brutaliausių kasdienybės potepių. Nuolatos kartojamas atgailos ir atsiprašymo motyvas, atsimušantis lyg į paralyžiuotą sūnaus bejėgystę. Visa tai stebi fone pakabintas jau vienas iš pačių žymiausių paveikslų Lietuvoje – Antonello da Messinos „Išganytojo portretas“.
Šis portretas yra atskiras veikėjas, vojeristinis stebėtojas, žvelgiantis, atrodytų, šiltai į žiūrovus, į tai, kas vyksta scenoje, bet kartu su ironiška ir kandžia šypsenėle… Būtent dėl šių ypatybių, kaip teigė pats režisierius, buvo pasirinktas šis portretas. Antra vertus, veidas, veikdamas kaip mediumas, taip pat atveria naujas prasmes tarp meno ir žmogaus, tarp tikėjimo ir netikėjimo, tarp būties absurdiškumo, kai kelionėje į niekur esi priverstas netekti pats savęs.
Antroje dalyje paveikslas tampa absoliučiu pagrindiniu veikėju. Akivaizdu, kad režisieriui pačiam daug įdomiau kapstytis po technologinius niuansus, todėl šioje dalyje daug daugiau efektų, šviesos, muzikos triukais kuriama apokaliptinis chaoso įspūdis… Scenoje pasirodo veikiausiai dar pradinių klasių mokinukai, vienas po kito sviedžia daugiareikšmes granatas į paveikslą, tarsi naikindami JĮ, dėl kurio jie jau dabar turi ruoštis tam, kas jų laukia…
Galų gale paveikslas yra plėšomas, ardomas, visaip kitaip naikinamas, kur galiausiai nukrenta, o vietoje jo „uždegama“ frazė „Are my shepard“, o po dar kurio laiko įsijungia ir „not“, bet blankiau, ne taip ryškiai (angl. „Are not my shepard“, liet. „Nėra mano ganytojas“). Vėlgi – atveriama įvairiaprasmė laisvė interpretacijoms.
Spektaklis, kurį iš esmės sunku pavadinti „tikru“ spektakliu, nors kad ir yra visos struktūrinės dalys, aktoriai ir t.t., rodo, kad galėtų klausti, kvestionuoja, kad demaskuotų dviprasmybę. Labiausiai „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“ patiko dėl to, kad čia nėra vienareikšmių atsakymų, tiksliau, atsakymų čia apskritai nėra, o tai vien iš principo džiugina. Viena vertus, tam tikra archetipinė situacija pateikiama natūralistiškai „kaip kad gyvenime būna“, antra vertus, paliekama visiška interpretacijos laisvė kapstytis po save, o ne didaktiškai, viską suvirškinus ir pervirškinus, brukama po nosimi.
